Šiltas sekmadienio rytas. Rasa gaivino visus rytinės kendo praktikos metu ir suteike jėgų paskutiniems suburi. Pusryčiai su arbata, kas gali būti geriau? Toliau vyko rimtas pasiruošimas žygiui į monitoringą. Pilnos vandens gertuvės, tinkama apranga ir avalynė. Kelias per mišką tolimas, bet jėgų vaikams suteikė pati gamta: drėgnas ir žalias samanų kvapas, eglių skaros krintančios ir liečiančios vaikų pečius. Buvo uogų su grybais kurie savo vilionėmis bandė sudarkyti vaikų tvarkingą rykiuotę. Trumpas sustojimas, gurkšnis vandens ir kelionė tesėsi toliau. Liko visai nedaug, tik keli kalneliai ir monitoringo šeiminkas Gintaras jau laukė mūsų visų savo kieme. Paskaita apie gamtos namus, jos saugumą vaikams uždavė nemažai klausimų. O kiek daviklių ir visokiausių indelių turėjo ponas Gintaras, tai visų net nespėjo išrodyti, bet jau žinome, kad jei Baltijos jūroje didelis laivas išmes per didelį dūmų kiekį, monitoringo stotis tai užfiksuos per kelias minutes.
Po klausimų virtinės visų laukė maudynės ežere ir pasirodo nuovargio kaip nebūta. Visi susiruošėmė gryžti atgal į stovyklavietę, nes miško takeliai jau laukė visų.
Namuose jau laukė ponia Birutė su pietumis, po kurių visi nuėjo pietų pogulio.
Origami meistrai surengė dar vieną pamoką, kuri užsitesė daugiau nei planuotai. Vaikai džiaugėsi sužinoję daug naujo ir dar ilgai vieni kitiems rodė savo padarytus darbus. Laikas prie laužo ir sekančios dienos laukimas.
