Verčiant Loretos Poškaitės knygos puslapius japonų dvasinės būtybės kami nėra nei matomos, nei racionaliai įrodomos. Jos buvimas jaučiamas tiesiogiai, širdimi. Kami garbinimui nereikalingos skabtuotos statulos ar pieštiniai paveikslai, jos ne vaizduojamos o įsivaizduojamos ir prišaukiamos norito maldomis, kurių pagalba žmogus susijungia mintimis su kami. Manoma, kad žodžiai turi ypatingą galią ir yra realūs kaip daiktai, reiškiniai ir žmonės. Gal todėl japonams meninė išraiškos forma tapo poezija, kuri buvo dieviško įkvėpimo rezultatas ir tapo dieviškųjų esybių įkvėpėja.
Tokia kami samprata leidžia manyti, kad žmonių pasaulis nėra atskiriamas nuo dieviškojo pasaulio, žemiški dalykai virsta dieviškaisiais.
