Norime pristatyti Andrių Užkalnį, kuriam rašymas yra tas išgalvotas gyvenimas, nuo kurio „gyvent smagiau“, kurio mintys, išaugusios ir subrendusios žiūrint pro lėktuvų ir tolimų viešbučių langus. Šis žmogus aprašė šalį, kurioje praleidome laiką ir mes, kur žmogus matė tai, ką matėme ir mes, jis savo akimis, mes savo. Kviečiame praleisti kiekvienos dienos pradžioje ir pabaigoje po keletą minučių prie šių pastebėjimų, jei turite laiko daugiau, užsukite į Andriaus Užkalnio raštus.
Įžanga
Peržvelgiau savo praėjusių metų rašymus iš viso pasaulio ir pamačiau, kad dauguma straipsnių kupini neigiamų emocijų ir pastabų: pirmiausia iškolioju visus ir viską, kas man nepatinka, o tik paskui pereinu prie gerų dalykų. Negerai šitaip. Pasistengsiu šį kartą pasistengti ir rašyti nebe taip taškantis pagiežos purslais.
Tai nebus sutrumpintas kelionių vadovas ar patarimų rinkinys; tai nebus ir šnabždėjimas sudrėkusiomis akimis apie seną ir gilią filosofiją, gyvenimo išmintį ir tikresnę gyvenimo prasmę, atrastą tarp smilkalų dūmelio ir „cingu-lingu“ varpelių ar būgnelių tolimuose vienuolynuose (nors buvau ir juose) ir šventyklose. Nesu kvalifikuotas per kelias savaites perprasti svetimos religijos, ir todėl devynmetei Monikai neleisdau šventyklose skambinti varpu, ploti rankomis prieš altorių, tik pinigėlius duodavau įmesti – todėl apie tai stengsiuos nesiplėsti, nes ir be manęs pilna vakariečių, atradusių egzotiškus tikėjimus. Čia bus tik kelios padrikos pastabos apie tai, kas man patinka vienoje iš keturių mylimiausių pasaulio šalių. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.
Vienas atsakymas į “Andriaus Užkalnio minutės skaitiniai”