Šiandien Japonai stebina, kaip civilizacija, kuri, nepaisant savo senumo (ir nepaneigiant problemų, tokių kaip mažas gimstamumas ir sparčiai senstanti tauta), neatrodo iškankinta abejonių ir nuosmukio, koks kamavo ir kamuoja visas senstančias imperijas (nuo antikinės Romos ir Sovietų Sąjungos ar dabartinės Europos), ir yra maloniai pasitikinti savimi ir perdaug nesikankina nuo politinio korektiškumo konvulsijų. Gal tai dar ateis ateityje, o kol kas tai šalis, apsilankymas kurioje yra reta palaima.
Grįžęs į Londoną, jau eidamas per oro uosto terminalą, palydžiu mane atskraidinusį lėktuvą akimis, ir apima slogus pavydo jausmas: štai jis už poros valandų jau skris atgal, skraidins laiminguosius, o aš turėsiu laukti kitos kelionės mažiausiai kelis mėnesius. Tačiau galbūt man gyvenimas, nuolat laukiant kito prisilietimo prie Japonijos, ir yra pati didžiausia likimo dovana. Japonai, atmetantys nuolatinį laimės siekimą kaip vulgarų ir savanaudišką, laimę supranta kaip atokvėpį ilgame kelyje, kaip žvilgsnį į trumpai žydinčias vyšnias, kurios greitai nubarsto žiedus, kaip šaltos vandens puodelį ištroškusiam arba gaivaus vėjo gūsį sukaitusiam. Aš ją suprasiu kaip šaltos japoniškos arbatos gurkšnį, kuriuo džiaugiuosi oro uoste po dvylikos valandų lėktuvo skrydžio. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.