„Šeimos galva“ neturi dažniausiai jokio akivaizdaus vaidmens ir nesprendžia faktiškai nieko. Namie už jį galvoja žmona, darbe – viršininkas ir bendrovė. Sykį gavęs tarnybą, dažniausiai dirbi toje pačioje firmoje visą gyvenimą. Apranga išsidirbinėti irgi nepavyks (visų kostiumai daugmaž panašūs, jokių išsišokimų – išsišokimas yra vienas baisesnių socialinių prasižengimų, nes aukština individą kolektyvo sąskaita).
Laisvalaikio labai mažai, juolab kad ir darbo laikas yra praktiškai nenormuotas, ir dažniausiai priklauso net ne nuo guvumo ar nuovokos, o nuo to, kada namo iškeliauja viršininkas (niekas nenori pagarsėti išeinąs namo anksčiau už kitus ir juolab už bosą – ne tik nepagarba, bet ir tinginystės užuomina).
Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jis gali priimti sprendimą, yra baras, į kurį einą po darbo (bet ir to nepasirinksi, jei kartu eina bosas… jauti, skaitytojau, kaip sustyguotas gyvenimas?), tačiau net ir ryžių vynas ten bus pilstomas į tokius pačius mažyčius puodelius, iš kurių gėrė tėvai ir protėviai prieš tris šimtus metų, ir užkandžiai tikriausiai bus tokie patys, kaip ir valgomi milijonų kitų tarnautojų tūkstančiuose kitų prirūkytų barų – ant iešmukų suverta vištienos gabaliukai, dydžiu kaip riešutėliai, aplieti tamsiai rudu saldžiu padažu.
Ir dar gali pasirinkti komiksų žurnalą, kurį skaitysi, važiuodamas traukiniu namo. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.