Toliau sekė dži-geiko. Štai čia pasirodžiau blogiausiai. Buvusieji kendokos stiprūs ir kas svarbiausia greiti. O greičiu pas mane nekas – kartais, o tiksliau dažnai atrodydavo, kad kojos visai manes neklauso ir vos, vos pajuda. Na už tai ir gavau pagal nuopelnus – galva svimbia kaip kiauras puodas. Beja, netokie tie ju kirčiai ir lengvi, tiesa, tik kai kirsdavo men visa kita net nesijausdavo – žinai, kad padarytas kirtis, bet nieko neskauda. Bet užtat galva, galva… ne veltui jie taip bandė ten man košės įkrėsti, kad nors ka prisiminčiau.
Vieną įdomų dalyką pastebėjau – per treniruotę jie ne iš karto visi susirinko, o kiekvienas taip, sakykim, vienas paskui kita. Paskutinės pasirodė dvi merginos. Vaje, vaje, kaip gražu – visos balta apranga, tokios nedidukės ir smulkutės, kad net baisu ranka pakelti. Su viena teko susiimti. Gerai ji mane aptalžė ir do, ir men net nesuskaičiuosi kiek nuo jos gavau. Bet vistiek smagu buvo… Dar buvo vienas prancūzas – stiprus kendoka ir aišku, vietiniai, garbaus amžiaus japonai, jie irgi kaip reikiant su mano galva padirbėjo, bet visai kitaip, nei kiti, iš jų jautėsi didelį tolerancija ir pagarba priešininkui ir jie negailėjo patarimų, kai vis ir vis suklysdavau. Gaila, kad negaliu paminėti jų vardų, nes juos taip sunku iš karto įsiminti, ypač kai jie ištariami japoniškai. Na, bet čia jau mano bėdos. Tęsinys vėl rytoj…
Vienas atsakymas į “Arnoldas Tokijuje, antroji laiško dalis”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
dziaugiuosi uz tave Arnoldai. Kad ir kaip tau zvimbtu ar skaudetu galva-tu atsilaikysi. Tos mazos gleznos merginos atrodo apgaulingai, as jas prisimenu. Pasisaugok :).