Antroji kendo kovų diena jau praeitis. Trys valandos praktikos praėjo kaip viena. Namų darbai atlikti, turime užduotis gegužės penkioliktai dienai. Ši diena pragyventa prasmingai. Bičiulis dūmelis žolinis sukurpė ir skyrė net šias eilutes:
Sutikau aš naktinę plaštakę, apsvilusią visą,
Vis guodėsi man, kad ugnis per karšta,
Liudnos jos akys džiaugsmo nerodė,
Pavargus gyventi plaštakė atrodė.
Amžiną šviesą pasiekti svajojo,
Nors žemės laužai plaštakę viliojo,
Visai kaip žvaigzdė galvojo jinai,
Ir skristi per tamsą bijojo labai.
Plaštakių pulkai skrajojo šalia,
Džiaugėsi visos laužo šviesa,
Matė plaštakė džiaugsmą kitų,
Nuskrido patikrint karštųjų laužų.
Greit ji užmiršo svajonę visai,
Vis suko ratus arčiau ir arčiau,
O aistrai užvaldžius stipriau
Skausmas ir žaizdos lydėjo ilgiau.
Nors sakė plaštakei, kad laisvė tamsoj,
Laužo šviesa jai buvo mieliau,
Nuo laužo liepsnų palikę randai,
Neleido plaštakei pakilti aukštai.
Taip ir nespėjus įgauti jėgų,
Plaštakė paliko skraidyt prie laužų,
Šiek tiek pailsėjus ant medžio šakos,
Suprato, kad gali pradėt nuo pradžios.
Reikia ramybėje tapti kokonu,
Bet kaip užmiršti kas buvo malonu,
Ką ir kalbėt, užmiršt malonumus sunku,
Nors ir matai degančius kūnus savo draugų.