Kažkas kažkada sumastė jog reikia, kad būtų laikas ir visa kas šiandien jame telpa. Laiko kokybės ir kiekybės matas – žmogus. Trečiadienio diena – atskaitos taškas kuomet visi stovyklos dalyviai nustojo dalintis tuo pačiu laiku ir erdve, kada vaikai su tėvais išvyko namo, palikdami prisiminimus Miškiniškėse, kurias jau galima vadinti „Kyumeikan“ atramos tašku prie rytų sienos.
Iš stovyklos prisiminimų, kurie talpiai supakuoti į atvaizdus, galima sukurti pasaulį, kuriame vaikai yra tokie, kokius jie patys save nori matyti. Nuotraukos, suburi…tegali minimaliai priminti stovyklos pradžią. Nors, laikas prabėgo taip greitai, jog berods pakėlus akis nuo monitoriaus galima bus išvysti būrį akių, besidžiaugiančių nuostabiais savo pasauliais.
Ši stovykla – tiek pat neaprėpemai nepaprasta kaip ir ankstesnė: velnioniškai įdomūs vaikai, kiekvienas skirtingas ir svarbiausiai kiekvienas su savuoju aš. Nepaprasta vieta, su nepaprasta namų dvasia, kuri saugojo vaikų miegą ir poilsį.
Kiekvienas saulės pakilimas iš po medžių šaknų atsinešdavo vis ypatingesnią dieną. Ryto rasa ir suburi – tai taip paprasta,tačiau prikeldavo visus, net ir pačius didžiausius miegalius. Nuoširdus ir didžiulis dėkui Justui su Irena už jų daryti pusryčius, suteikdavusius vaikams jėgų pirmąjai praktikai. Rankų judesiai turi sutarti su kojų judesiai, pamenate kaip reikia įkvėpti orą? Kas šiandien greičiausiai bėga? Matas, Paulius ir Nojus…
Kitakart atrodo, jog juo daugiau prikapsi dienų į žmogaus gyvenimą, juo mažiau į jį gali visko sutalpinti…Japonų kalba, išvykos, maudynės, arbatos ceremonija, darbas su dailininkai iki pietų, popietiniai užsimėmimai, kendo praktika ir laikas kurį pasirinka vaikai ką jiems veikti – vandens diskoteka, paklauskite savo vaikų kiek dar visko būtų tilpę?
Kiekviena diena Kendo stovykloje turėjo vis kitus atsakingiausius stovyklos asmenis: Viltė, Matas, Džiugas, Rytė, Eliza, Pijus, Paulius ir Amandas tvarkėsi su viskuo be jokių klaidų. Tad medicininiam personalui teko tik kartą atlikti jiems priskirtą pareigą.
Mūsų svečias Tomas Rugevičius, vaikus supažindino su filmo kūrimo įpatybėmis, surengė vakarinius seansus Miškiniškių kino teatre. Andrius Rugevičius su savo garso įrašymo technika vaikams paaiškino kaip galima sugauti garsą, Lina su Dalia ir Luku padėjo vaikams pagauti savo šešėlius. Na o taip ilgai lauktas pavojaus signalas nuaidėjo pačiu netikėčiausiu laiku, po kurio reikėjo ilgai laukti kieme, kol buvo pašalinti gaisro padariniai…
Keletas dalykų jau nebekėlė nuostabos – stebinanti vaikų fantazija, pasakojant apie senovinius pilkapius ir vandens malūną Minčioje, atlaikytas nelengvas Kęstučio gamtos egzaminas. Sprendimus rasdavo greičiau nei mes galutinai baigdavome formuluoti uždavinius.O ką jau kalbėti apie mažajį Igną su aukštai iškeltais reikalavimais seniūnui Džiugui.
Kas dar? Kas jei ne vaikai Miškiniškėse galėjo įkurti pirmąjį Lietuvoje vaikų atsilenkimų klubą, kurio aktyviausi nariai, Matas ir mažasis Jurgis, per dieną padarydavo po keturi šimtus atsilenkimų…
Antra pamaina – Vilius vis daugiau susikaupia, didysis Jurgis visdar nepralenkiamas oratorius, Gabrielė labai paaugo, Pijus sugebėjo nugalėti save ir žengti atsargiai pirmuosius žingsnius su naujomis mintimis. Džiugas, savo muzikine klausa, sugebėjo ne tik nustebinti visus susirinkusius, bet ir uždegti visus dainoms, Kotryna su Vilte kaip neišskiriamos sesės, kur vien, ten ir kita, Simonas geba rasti vietas kur tinkamos būtent tik jam, Aidas nors ir pirmoje stovykloje, bet greitai pritapo prie visų. Tomukas tylus, bet užsispyręs, Aistė neįprastai tyli, Eliza su Eglė kartu rasdavo laiko viskam, aplink Paulių sukosi daug įvykių, vieni griūdavo, kartais kartu ir su pačiu Paulium. Milda, sugebėdavo greitai supykti, bet dar greičiau atsileisti, o Deivinas su Tautvydu, tai nepavargstantys žmogeliukai, judėjime, judėjime ir judėjime. Rytė savo nuoširdumu įveikdavo visas kliūtis, Nojus greitas visama kame, Redas nepralenkiamas vaidyboje, mažojo Ignas užklausk ir turėk kantrybės, kad gautum atsakymą, tik sugebėk priimti jį, nes jis bus jumi ne pagal metus. Karolis su Oskaru tylūs, bet tik iki tam tikros ribos. Didysis Ignas buvo ramios vietos saugotojas. Na o Amandas buvo ir yra mūsų stovyklos seniūnas iš didžiosios raidės.
Bet svarbiausiai, kad gamta lepino mūsų vaikus: be lietaus, be didelių karščių, nors ir nedavė atsipalaiduoti siūsdama uodų govadas.
Pirmoji vasaros stovykla baigėsi, antroji jau įgauna pagreitį. Rugpjūčio mėnesį jau numatyti susitikimai su aktoriais, senųjų amatų meistrais, atsiras šalia kendo praktikos dar viena disciplina, kuri turėtų pritikti tiek mergaitėms, tiek ir berniukams….registruokitės..
Pabaigai, mes norime padėkti Jums tėveliai už pasitikėjimą mūsų veikla, mūsų žiniomis, kuriomis mūsų jaunąjai kartai padedame susipažinti su dideliu ir nevisad svetingu pasauliu.