„Einu link prekybos centro „Akropolis“ lauke vėjas toks šaltas, kad atrodo plėšo veido odą. Visi aplink susigūžę skuba savo reikalais. Skubu ir aš, kol tas pats šaltis manęs nesustabdo. Priešais matau drebantį vyriškį. Nepastebėjau ar jis turėjo kokį indelį, kaip sutinkami išmaldos prašytojai, tačiau pirmoji mintis buvo – jei jis neturi pirštinių atiduosiu savo, jam jų reikia labiau. Priėjau pirštines jis turėjo, tačiau praeiti kaip pro tuščią suolelį nebegalėjau. Paklausiau ar jis nori valgyti. Atsakymas aiškus…taip… Kelias iki parduotuvės buvo trumpas, pasirodo žmogus iš Kaišiadorių. Nebūčiau tūlas lietuvis jei nepaklausčiau – kodėl neieškai normalaus darbo? Vyriškis man atsakė, jog darbo šiokio tokio gauna vasarą, bandė kreiptis į Alytaus savivaldybę prašytis laikinų darbų, bet ten visos vietos paskirtos „saviems“. Parduotuvėje paprašau, jog pašildytų plovo, už jį sumoku atiduodu savo pašnekovui ir mūsų keliai išsiskiria.“
„Praeitą žiemą einant į spektaklį Kauno dramos teatre priėjo vyriškis ir paprašė pinigų maistui, pasiūlėm jam prisijungti prie mūsų teatro kavinukėje, jam užsakėme sriubos, patys išgėrėme arbatos laukdami spektaklio. Šio susitikimo metu sužinojome, jog vyras serga, vaistus nešiojasi mažame maišelyje, kažkokios problemos su skrandžiu, todėl retai valgo, o jei ir valgo labai kukliai. Visą laiką nenutrūkstant seka vienas padėkos žodis po kito, už vieną sriubos dubenėlį, kuris kainavo gal kokius 4 lt. galiausiai mes nueiname į spektaklį, jis dar padavėjos paprašo stiklinės vandens išgeria savo vaistus ir išeina.“
Šios istorijos tai patirtis, kurią galima gauti, tik savo noru įsileidžiant tokius žmones į kasdienybę ir žengiant pirmą žingsnį pažinties link. Kuo naudinga ši patirtis? Išklausius šiuos žmones supranti, jog atskiri žmonės, o dar blogiau šeimos, kurios augina vaikus susiduria su tokiais sunkumais, kurių pačios įveikti nesugeba – jiems reikia mūsų pagalbos. Įsivaizduokite, jei šiose istorijose būtų ne drebantys suaugę vyrai o mažas berniukas ar mergaitė? Ką jūs galėtumėte tą akimirką įdėti į ištiestas rankutes…savo pirštines, šaliką, o gal dubenėlį sriubos. Nereikia laukti tokio drastiško momento padėkime šioms šeimoms dabar, kad tėvams ir jų vaikams nereikėtų šaltą žiemos dieną eiti į gatvę ir tiesti į mus rankutes, ištieskime jas pirmi!
Kauno Kyumeikan Kendo mokykla kartu su Šilainių seniūnija organizuoja paramą daiktais socialiai remtinoms šeimoms. Šios paramos tikslas sukaupti 30 atskirų lauknešėlių vargingai besiverčiančiom šeimom. Kiekvieno lauknešėlio vertė galėtų būtų apie 30 lt. Kokių daiktų mes tikimės…? Užsimerkite, prisiminkite ištiestas rankutes, nesvarbu berniuko, mergaitės, mamos ar tėčio, tai ką į šias rankas norėtumėte įdėti, galite padaryti suruošdami dovanų lauknešėlį. Gal būt tai higienos priemonės, namų ruošos reikmenys, rankšluosčiai, patalynės ar kiti atrodo paprasti bet iš tiesų svarbūs daiktai, juk gyvenime jų prireikia pačių įvairiausių. Kiekvienas lauknešėlis tai dovana, todėl juos galite šventiškai supakuoti ir galbūt net užrašyti palinkėjimą nuo savo visos šeimos, ar artimųjų su kuriais rinksite dovanojamus daiktus.
Visų lauknešėlių lauksime Kyumeikan Kendo mokykloje Kaune Raudondvario pl. 113a iki gruodžio 10 d. Vėliau Šilainių seniūnijos ir organizacijos Lietuvos Caritas darbuotojų dėka jie pasieks kukliai gyvenančias šeimas, kuriose jos nariai turi labiau dalintis negausia materialine gerove.
Jei nuspręsite ką nors padovanoti šioms šeimoms ir jų vaikams, mes džiaugsimės kartu su jais. Paramos idėja atvira visiems norintiems, neprivaloma būti Kyumeikan mokyklos nariu, kad galėtumėte prisijungti.
Visų lauknešėlių lauksime Kyumeikan Kendo mokykloje Kaune Raudondvario pl. 113a iki gruodžio 10 d.