Šiandien Kendo praktikoje buvo tėtis, kuris turi keturių metukų mergaitę. Pabandėme palyginti Japonijos ir mūsų vaikus. Čia vaikai mėgsta žaisti, mūsų vaikai taip pat mėgsta, piešti – taip pat, geltona ir rožinė spalva – taip, mėgsta neiti į darželį ir verkti – taip pat, neklausyti ir slėptis – būna ir taip, „hello kitty“ Japonijoje vienas iš mėstamiausių žaislų žaidimų kambaryje, kaip ir peliukas Mikis. Saldumynų nuo vaikų nepaslėpsi, išsireikalaus. Pažįstamas braižas ar ne? Televizorius čia taip pat žiūrimas, filmukas „totoro“ vienas mėgstamiausių. Vaikai važiuoja mašinose, metro, traukiniuose kaip ir pas mus jie sutinkami visur. Tai kur dar galima ieškoti skirtumų? Šiandien pasitaikė proga stebėti dviejų mažamečių vaikų bendravimą ir palyginti jį su keturių suaugusių žmonių pokalbiu. Vaikai tarpusavyje bendravo be problemų, tuo tarpu keturi suaugusieji nesuprato vienas kito, ir nesvarbu, kad jie iš skirtingų šalių. Vaikai betarpiški ir sugeba rasti kalbą per pirmąją minutę, mes bandome atkartoti tai ką vaikystėje turėjome tyriausia…
