Tai ne pesimizmas, o tik korektiškas konkretumo nebuvimas iš už ~ 7000 km į rytus. „Praėjo“ 5 mėnesiai ir 24 dienos arba 177 dienos, arba 4248 valandos, arba 254 880 minutės, arba 15 292 800 sekundės. Lygiu keliu nueita daug, į kalnus įlipta tokiu pat atstumu. Mačiau traukinių vagonus „prikimštus“ žmonių, mačiau kalnus, kur akmenys laisviau „gyvena“ negu tie žmonės kur žemiau, kur sako jiems patogiau. Šiandien beminkant klaviatūrą galvoj sukasi pasakymas „rytų fronte nieko naujo“… o gal tai buvo vakarų… ir iš tikrų, nieko naujo. Žmonės, miestas, žmonės mieste na ir visa kita kam dar liko vietos. Visi dirba kaip, kad dirba ir Europoj, ir Amerikoj, ir Afrikoj… paskui pamiega ir vėl kurią „geresnį“ rytojų, bendrą produktą, kažką kas „verta“ žmogui „suprantamo“ gyvenimo. Vieni dirba daugiau, kiti gi mažiau, yra ir benamių, ir tokių kuriems namai didesnė bėda negu viso pasaulio žmonių bėdos bėdelės sudėjus kartu. Ir aš čia tarp jų, kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį ir dar kažkiek kitu laiku. Tarp jų, bet ne jie ir ne vienas iš jų. Tik va klausimas – vienas iš kurių? Stereotipai po truputį tampa nesuprantamais žodžių-vaizdų-ir-viso-ko-kito dariniais, ideologijos nebepakyla aukščiau plokštumos kurioje yra surašytos, autoritetai sumenko iki tiesiog eilinių gatvės praeivių. Kalbėti kažką konkretaus darosi gan nepatogu, nes greičiausiai tai bus melas, pakraipyta teisybė, galbūt nevisiškai tiesa, netinkamas išsireiškimas jau po sekančio sakinio, o gal rytoj. Bet dėl to rytoj nuo pusryčių iki pusryčių po dar kažkiek dienų nei aš nei „sukalbovas“ nenustos vykdyti savo “misijos“… o gal šiek tiek trumpiau. Apie ką čia žmonės kalba? Kuo gyvena? Matyt apie ta patį ir tuo pačiu, ir dėl to paties kaip ir kituose pasaulio kampeliuose, nes šiandien ir rytoj, ir vakar jie eina pasirūpinti, kad pakaktų skaičiukų atskaityti už patogumus, būtinumus ir dar už šį bei tą apie ką vieni svajoja, o kitiem plaukai šiaušiasi apie tai vien pagalvojus. Gal tik šiek tiek proporcijos kitokios… na kad ir pykčio, meninės saviraiškos, bendravimo, spalvų ir formų. Gi toks konkretus šitas pasaulis [šis žodis skamba kaip angliškasis concrete, kas reiškia betoną] vyksta tiek daug įvairių konkrečių veiksmų, tiek daug judėjimo paprasto ar įmantresnio. Ir vis tik „nieko“ naujo, kad ir kitom proporcijom.