Pilka ir žalia – tai garsiausio Tokijo viešbučio, Tokyo Park Hyatt, spalvų gama. Dešimtis kartų įvairių leidinių redaktoriai ir kelionių specialistai jį rinko geriausiu pasaulio viešbučiu. Prieš keletą metų jį išgarsino Sofijos Kopolos filmas „Lost In Translation“ („Pasiklydę vertime“). Paaiškinti jo ypatingumą – sunku, nes Tokyo Park Hyatt nėra nei didžiausias, nei aukščiausias (nors vienas iš aukštesnių vakarų Tokijos dangoraižių), nei brangiausias (nors ir nepigus), nei prabangiausias (nors nušiurusiu arba taupiai apstatytu irgi nepavadinsi) pasaulio viešbutis – nors ir pigiu ar paprastu jo nepavadinsi.
Amerikiečių viešbučių tinklo „Hyatt“ asortimente viešbučiai su žodžiu „parkas“ pavadinime yra pati grietinėlė. Pasaulyje jų vos dvidešimt penki, Azijoje – vos keletas, ir jų tarpe Tokyo Park Hyatt – labiausiai pašlovintas perlas. Viešbutis prasideda žymaus japonų architekto, Kenzo Tangės, dangoraižio 41 aukšte (apačioje – biurai) ir kyla iki 52 aukšto.
Net dviejų šimtų kambarių neturintis viešbutis, kitų architektų pavadintas ramybės sala, kabančia ore virš miesto, dangoraižių kvartale jis dovanoja vaizdus, kai atrodo, kad esate jau nebe pastate, o žemai skrendančiame lėktuve. Didžiuliai, bet lakoniškai apstatyti kambariai neblizga auksu, krištolu ir marmuru (nors yra Japonijoje ir tokių – esu ten matęs rėksmingų juodo lako, raudono aksomo, paauksuotų žvakidžių ir krištolo sietynų kombinacijų, įtikinančių, kad beskonybė yra išties universali kategorija) – čia tik samanų ir akmens spalvos, o akių nebadantys meno kūriniai atrodo taip pat draugiškai ir nepretenzingai, kaip ir sienas kur ne kur puošiantys sudžiovinti medžių lapai. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.