Kendo vyksta įprasta savo vaga, tik skirtumas tas, kad kaip jums jau minėjau, nėra tos vidinės jėgos, energijos, kurią buvau čia atsivežęs. Kendo kata, iaido jėgų užtenka, bet pagaliukai, ir tuo labiau ji-geiko, keiko, vis sunkiau sekasi. Dingo greitis. Gal dėl to, kad atlikdamas judesį nuolat galvoju, kaip jį teisingai atlikti, kaip ištiesti rankas, kaip išlaikyti laikyseną. Galiausiai per keiko norisi viską daryti gražiai, o čia mėgstama pasistumdyti; iš pradžių ir pats taip dariau, tai nėra labai sunku, bet tuomet kendo keiko tampa grubus, toks stumdymasis, ir kiek po to galvojau, ar yra prasmė tokiose grumtynėse? Juk ir pats Sensėjus aiškina vis tuos pačius principus, kaip ir Kaune visada pabrėždavo, bet kai tik ateina laikas kovai, visi kažkaip juos užmiršta. Nors stiprūs ir didelę patirtį turinys kendokos labai lengvai ir gražiai kovoja. Su jais labai malonu kautis, jei tik pasitaiko tokia galimybė. Čia būnant, pats kendo man vis labiau įgauna filosofinę prasmę, ypač kai pabandžiau iaido. Iaido užpildė manyje daugelį tuščių baltų tarpų. Supratau, kad iaido nėra kendo ir kendo nėra be iaido. Ir pats iaido pradeda vis labiau patikti – kaip ir viskas, ko esmę pradedu suprasti ir pažinti. Šiaip kendo yra dar labai daug kur tobulėti, dirbti, pildyti savo spragas – tai ilgas darbas. Svarbiausia, kad čia būdamas nors truputį pažinau ir pajutau kendo dvasią ir esmę.