Tai tiek pačių šviežiausių ir naujausių įspūdžių. Pats Tokijo miestas milžiniškas ir kas dieną jame klaidžiojant gali atrasti vis kažką naujo. Bet jei atvirai, mane vis mažiau žavi tas slampinėjimas. Taip, pamatyti tikrai yra ką, bet po tokių kelionių grįžti vos bepavilkdamas kojas. O dar tie jų metro baigia nuvaryti į neviltį. Kiek važiuoju namo, tiek niekada nenuvažiuoju iš pirmo karto. Kad ir vakar, atrodo, pagaliau laimingai gražiai persėdau per visus metro ir galiausiai atsisėdau į paskutinį numerį, o jis, pasirodo, važiuoja tiesiai į depą, paskutinę stotelę, aplenkdamas visas kitas. Vos neap…….. iš pasiutimo. Taip norėjosi padaryti ką nors labai labai bloga. Nes tie važiavimai metro atima labai daug laiko ir be galo vargina. Oras tvankus, karštas, pastoviai reikia persėdinėti, ieškoti, klausinėti, kur į kurį atsisėsti. O pas juos kai kurios stotelės po tris-keturis lygius. Žodžiu, metro yra tikras košmaras. Ir kai pagalvoju, kad vėl reikės ryt jais važiuoti, man iš karto nuotaika sugenda. O pamatyti dar tiek daug reikia.
Po truputį pratinuosi ir prie japoniškos aplinkos.. Šiame rajone, kur gyvenu, radau vieną netoli esantį supermarketą, panašų į Maximos parduotuves, galiausiai vietos virtuvė tikrai įvairi ir skani. O jų delikatesai, tai pirštus galima apsilaižyti! Kartais vietoje pietų prisiperku visokių bandelių, riestainių ir juos sukertu. Šiems saldumynams aprašyti reikia jau atskiros temos..