Kendo | KYUMEIKAN KENDO mokykla

Antroji diena įsiminė vaikų Kendo praktika. Nors dodžo durys atidarytos viduje šalčiau nei lauke, temperatūra +2 laipsniai, jau vakarėja. Mažuliukai tirtėdami iš šalčio tvirtai laiko kardą rankose, kojos trepsi, nosytės bėga, bet su savo stirpiu kijai priverčia drebėti ir stovinčius už dodžo ribų. Pasibaigus praktikai vaikai skuba persirengti, gležnučiai, niūniuodami lūpose melodiją rengiasi nebejausdami šaltuko brr…. Fukuje San pakviečia visus prie stalo. Vaikų mamos paruošė šiltus užkandžius, mes išdalinome jiems atsivežtas dovanas. Nuo šiandien kiekvienas Kyumeikan vaikas Tokijuje kaip ir pas mus segi Kendo ženkliukus ir mėgaujasi lietuviškais saldumynais. Didžiausia padėka už šias lauktuves buvo vaikišku balsu ištartas „labai ačiū“. Ruošiantis vakarinei praktikai šalčio jau nebejaučiame, prasideda intensyvus laikas, kuris prabėga labai greitai po jo seka dodžo plovimas. Visada malonus Kabajaši San kartu su Robertu ir šios kelionės metu randa bendrą kalbą, vienas kito žodyną vis papildydami naujais žodžiais, taigi pokalbis vyksta japonų, anglų ir lietuvių kalbomis. Vakarieniaujame prie „laužo“ mėgaujantis „giūniku“. Laikas ruoštis poilsiui, rytojaus diena bus dar aktyvesnė nei šiandien.
Mažiausias Kendo praktikos dalyvis

Neseniai į rankas pateko knyga, kurią jau turbūt daugelis matė knygynuose, o gal ir skaitė. Knyga moterims ir apie jas Clarisos Pinkola Estes, Ph.D. Bėgančios su vilkais laukinės moters archetipas mituose ir pasakose. Knyga jau ne nauja, bet jai turėtų atsirasti vieta kiekvienos moters knygų lentynoje. Štai viena ištrauka: „ Daugelio moterų reakcija į kovingumą nėra taip lengvai sąmonės sužadinama kaip reikėtų. Moteris turėtų mokėti greitai prisikviesti arba sukelti ant kojų kovingąją savo prigimties dalį – panašią į tą viesulą, sukantį dulkes.“
Visada stebiu moteris ateinančias į kendo treniruotę. Matau kaip nedrąsiai jos rengiasi kendo aprangą, sumišusios, pasimetusios, kaip baikščiai praveria salės duris, ima į rankas šinai ir bandau įsivaizduoti, kas dedasi jų mintyse, visada prisimenu kaip jaučiausi pati. Matau tas kurios lieka, prisimenu tas kurios daugiau neatėjo…Bet visada labai norisi pasakyti – pasilik, nes tam tu čia ir atėjai. Moterys ieško būdų tapti stipresnėmis, bet pačios sau to nepripažįsta; nori tapti drąsesnėmis, bet bijo kovoti; nori būti tvirtos ir tuo pačiu trapios ir globojamos. Tai vis ta dvilypė moters prigimtis, kurios antrosios pusės pačios gerai nepažįstam, arba ją ignoruojam. Bandom dėl visų aplinkinių būti jaukios, malonios, trapios, mielos būtybės – tokia moters viena pusė, tokios mes ir esam. O ką pasiliekame dėl savęs? Gal 30 metų narve uždarytą tūnantį žvėriuką, kuris vis vien išsiverš, arba taip tame narve ir numirs niekada nesužinojęs ką jis gali.
Gražiausia, kai suderinami skirtingi dalykai: tamsus dangus ir šviesi žvaigždė jame; saulė pro tamsius debesis; jūra ir krantas; akmuo ir medis; ugnis židiny ir lietus už lango; šilta ir šalta; šviesu ir tamsu; minkšta ir kieta; stora vilna su lengvu šilku; išorinis trapumas ir vidinė stiprybė. Nei pačios nežinom, kiek daug dar galim nesvarbu kiek mums bebūtų metų. Apsisprendėte, tada kviečiame prisijungti vėl? Raimonda.
Merginos