Japonija | KYUMEIKAN KENDO mokykla

1536 metai, mažas kaimelis Nakamura, esantis pačiame viduryje tuometinės dar suskaldytos į mažas kunigaikštystes Japonijos. Kada ryžiai buvo gerovės simboliu, dievybės ir švenčių pagrindiniu maistu. Kiekvienas grūdas buvo persmelktas dvasios, kurios pradas buvo Inari dievybė, kuri žmonėms pasirodydavo lapės arba senyvo žmogaus pavidalu. Būtent ryžiai surinkti į saugyklas buvo vertinimo kartelė kitoms materialinėms vertybėms, renkamiems mokesčiams ir paslaugoms, kurias darydavo žmonės vieni kitiems.
Kokioje vietoje tais laikas buvo žmogus?
Pirmoje eilėje stovėjo valstietis, nuo kurio priklausė visuomenės išlikimas. Jis daugiausiai augindavo ryžių, bet kaip ne keista mažiausiai jų vartodavo. Jo šeimos kasdieninis maisto racionas buvo soja, soros ir grikiai. Ryžiai tik švenčių dienomis ir tai dažniausiai naujametiniame pyrage.
Alinantis darbas laukuose, ne sezono metu, kada žėmė ilsėdavosi, žmogų priversdavo imtis amato, kad užsidirbti nors truputi pinigų. Valstiečių padėti buvo sudėtinga, bet ji turėjo ir privalumą – laisvę. Jie galėjo persikraustyti ir gyvent kur nori, jie galėjo keisti amatą ir statusą jei tik būdavo galimybė. Jiems buvo tik viena sąlyga, mokėti duoklę. Aplink Kioto miestą esančiose žemėse Imeratoriui, kitose – paskirtiems feodalams. Kurie išgalėdavo sumokėti duoklę tie būdavo laisvi.
Bėdos prasidėdavo tada, kai nederlingi metai, ligos, gamtos katastrofos lydėdavo paprastą valstietį. Negalėdami susimokėti jie tapdavo skolininkais ir eidavo dirbti kaip pigi darbo jėga pas skolos šeimininkus. Buvo ir kitų aplinkybių, kurios apribodavo taip skelbiamas valstiečių laisves…Tojotomi Hideoši.Tęsinys eigoje.

Gyvenimas suteikė progų išbandyti nemažai užsiėmimų, kol atradau kažkurią savęs dalį fotografijoje. Nežinau ar metai ką nors sako apie patirtį, bet fotografuoju jau apie dešimtmetį, o mano mėgstamiausios fotografijų temos – reportažai. Mindaugas Armonavičius.
Kaip gimė mintis padaryti savo darbų paroda apie Japoniją? Reikia pabandyti grįžti mintimis į Japoniją. Į pradžių pradžią, kada vieną dieną nusileidžia Tokijo oro uoste vienuolikos lietuvių desantas, kurio didžiąjai daugumai tai buvo pirmoji kelionė į Tekančios saulės šalį. Išlipus iš lėktuvo, užuodžiu, kad oras turi kažkokį kitą kvapą , kurio nemoku aprašyti ar nupasakoti, tačiau tame kažkas yra… Praėjus pasų patikrinimą, laukia autobusas, važiuojame į Tokijo centrą. Mus pasitinka japonai su lietuviškomis trispalvėmis ir tikrai su nuoširdžiomis, visiškai ne europietiškomis šypsenomis. Mes atvykstame į Tokijo Kyumeikan kendo mokyklą. Mus pasitinka Kubo Sensėjus. Apsikeitimas dovanėlėmis ir padėkos nusilenkimų serijos. O mes sustingę stovime ir bandome suprasti kodėl. Po kelių viešnagės dienų, pats įpranti kiekvieną kartą linktelėti ir tai tampa taip natūralu ir paprasta. Ir daug kas šioje šalyje atrodė artima ir miela. Sunku paaiškinti tą jausmą, kai išėjus į gatvę, pasijunti lyg esi namie.
Tai buvo pirma šalis, iš kurios man nesinorėjo namo. Turbūt taip pasakojant būtų galima prirašyti daug, bet trumpai galiu pasakyti, kad šiose nuotraukose kiekvienas pamatys tai, ką norės pamatyti, o aš pabandžiau parodyti tikrąją Japoniją, į kurią norisi man grįžti ir grįžti. Gal todėl, grįžus į Lietuvą ir turint tikrai nemažą kiekį nuotraukų iš kelionės, gimė mintis tuo pasidalint su visais.  Dar paminėjau žodį ,,kendo“ ir nuotraukose matysite keletą akimirkų iš kendo treniruočių. Tai labai, labai išskirtinis užsiėmimas, kurio pradžia siekia samurajų laikus. Tai daugiau negu sportas, todėl siūlyčiau, radus progą kievienam tai išbandyti. Gyvenime reikia daug ką išbandyti, nes per trumpas gyvenimas, kad stoveti ir laukti.
Kviečiame apsilankyti visus Vilniuje, Mindaugo fotografijų parodoje, kuri veiks nuo lapkričio 17 dienos iki kitų metų sausio 4 dienos. ISM Vadybos ir ekonomikos universitete, Arklių g. 18, III rūmuose, 2 aukšte.