Chrizantemų šventė

Išdrįskite padovanoti chrizantemų rudenį.
 Choyo sekku – chrizantemų šventė švenčiama Japonijoje 09 mėn. 09 dieną. Kiku – chrizantema (jap.) deramos pagarbos ir dėmesio šioje šalyje susilaukusi gėlė. Tai gėlė, kuri savo grožį atskleidžia tada, kai gamta jau ruošiasi poilsiui ir niekas daugiau nesiryžta pražysti. Ji nebijo rudens šalnų, darganų ir šalto lietaus. Ji žydi, kol sniegas užkloja jos žiedlapius ir dėl to tik dar nuostabesnė. Dėl jos ilgo žydėjimo Japonijoje simbolizuoja laimę ir ilgaamžiškumą, o rasa nuo jos žiedlapių, sakoma, suteikia skaistumo ir grožio. Jau nuo VII a. vaizduojama ant Imperatoriaus kardo ir tapusi valdovų simboliu. Nepelnytai primiršta Lietuvoje ir net tapusi liūdesio gėle, Japonijos meistrų rankose įgauna neįtikėčiausius pavidalus ir formas, glosto akį ir širdį. Rugsėjo 9 dieną rengiama Japoniškos arbatos ceremonija, šios nuostabios gėlės garbei. Gal ir Jūs pamatysite ją kitomis akimis? Išdrįskite padovanoti chrizantemų rudenį. Renginys vyks Kaune, Putvinskio g. 42. Pradžia 19 val.
Chrizantemos

Chizantemų kvapai
 Naroje,

Kur Budos seni,

Kiku-no ka ya nara-ni-wa,

Furuki hotoketachi
„Paparčio šventi ženklai“, (Matsuo Basho)

Japonijos kapituliacija

Šiandien Japonija mini II Pasaulinio karo pabaigą, kai prieš 65 metus, rugpjūčio 15 dieną, Japonijos radijo eteryje pirmą kartą šalies istorijoje Japonijos Imperatorius Matesty Hirohito, paskelbė pareiškimą, kad toliau tęsti šalis karą nėra pajėgi. Ši žinia sukrėtė Japonijos gyventojus ir karius. Šis karas iš Japonijos atėmė du su puse milijonų žmonių gyvybių. Nors oficialūs valdžios asmenys vengia nusistovėjusių tradicijų, dešimtys tūkstančių japonų šiandien gedi žuvusių savo artimųjų, savo šalies žmonių žuvusių šiame kare Jasukuni šventykloje. Kai nėra artimų žmonių, kas gali juos atstoti? (kviečiame pasižiūrėti Rusijos „1 Kanalo“ reportažą, rusų kalba).

Japonų mokykla ugdo vadus su senovinėm vertybėm

Čigasaki (ang.k. Chigasaki), Japonija. Sugebėjimas nužygiuoti 100 km per 24h, kovoti sekant kardo keliu ir maloniai patiekti arbatą yra tik keletas  būtinų gebėjimų šiuolaikiniam Japonų vadui. Taip teigia Matsušitos Valdžios ir Vadovavimo Institutas, kuriame nuo 1980 metų pagal panašią į Džedajaus kario mokymo programą buvo parengta daugiau negu 30 parlamentarų, įskaitant ir dabartinį finansų ministrą Jošihiko Nodą.
Esantis atokioje Tokijo pietinėje jūros pakrantėje, institutas siekia parengti ryžtingus vadovus, „kurie siektų, jog Japonija taptų geresne vieta dvidešimt pirmajame amžiuje“, praktiškai pritaikant idėjas ir tvirtus įsitikinimus. Studentai laikosi griežtos vienuoliškos tvarkos, kokia buvo senovės Japonijoje, kuri, pasak jų, suteikia vidinės stiprybės ir mentalinio stabilumo, kas ypatingai svarbu norint tapti šiuolaikiniu lyderiu. Daugiau negu 100, iš 242 baigusiųjų institutą, tapo politikais, įskaitant ir Nodą, kuris kaip finansų ministras yra atsakingas už Japonijos trapius finansinius reikalus bei už didžiausios pramoninio pasaulio skolos sumažinimą. Taip pat šiame institute mokėsi ir Japonijos transporto ministras Seidžis Maehara- vienas iš Japonijos demokratų partijos nuversto lyderio Jukio Hatojamos ir jo pagalbininko Ičiro Ozavos kritikų. Neseniai baigusį Jutakai Kumagaj, 34-rių, mokykloje išmoktos pamokos užgrūdino kovai rinkimuose dėl vietos aukštesniuos rūmuose.
„Tai, ko išmokau Matsušitoje, įtakojo visą mano politinę veiklą ir suformavo mano ambicijas,“- kimiu balsu kalbėjo Kumagajis po visą dieną trukusių rinkiminių kalbų ir šūkių.
„Japonijos meditacijos, kovos menų, arbatos ceremonijos tradicijos padeda ugdyti vertybes, savidiscipliną, savikontrolę.“ Kumagai, įsijungęs į politiką po to, kai teko būti 1990-tų Japonijos ekonomikos burbulo sprogimo liudininku, dabar priklauso liberaldemokratams ir žada atgaivinti savo gimtąjį Sendai miestą. „Politikoje yra svarbus vertybių suvokimas. Šiandien, žmonės yra praradę pasitikėjimą politikais, nes politikai švaistosi nerūpestingais pareiškimais.“ Didžiausi išbandymai patiriami mokymuose, tokiuose, kaip, pvz., 5 valandą ryte prasidedantis 100 km per dieną žygis. Juose išmokstama „susimastymo, atjautos ir bendradarbiavimo“, kas daugeliui gali būti nesietina su tipišku politiku.
Savo mokymais mokykla stengiasi išauginti lyderius, gebančius įtakoti pasaulinę sceną, kaip kad pavyko padaryti kai kuriems Japonijos korporacijų gigantams, įskaitant velionį mokyklos įkurėją Konosuke Matsušitą. Elektronikos giganto Matsushita Electric Industrial Co. įkūrėjas, pasaulyje žinomas kaipPanasonic prekinio ženklo kūrėjas, mokyklą įkūrė 1979 metais. Mokykla padengia visas mokslo išlaidas ir priima tiktai išskirtinius studentus iš šimtų kandidatų kiekvienais metais.
„Tam, kad taptum Japonijos lyderiu, privalai suprasti savo šalies kultūrą ir tradicijas,“- pasakojo instituto vadovas Kazuhiro Furujama, buvęs mokyklos studentas ir Nodos bei Maeharos bendrakursis.
„Kendo ir zazen (meditacija) yra ypatingai geros priemonės auginti tvirtą charakterį, ko šiandien taip trūksta. Todėl šios disciplinos yra įtrauktos į mokymo kursą.“
„Jeigu vadas suvokia savo šalies kultūros didybę ir tą didybę spinduliuoja, tuomet jis sugebės su pasitikėjimu dalyvauti pasaulio reikaluose.“
Tarp kitų baigusiųjų yra miestų merai, gubernatoriai, įskaitant ir Kanagavos prefektūros, antro didžiausio regiono po Tokijo, vidinių ryšių ministrą Kazuhiro Haraguči. Ir įstatymų kūrėjas Šidži Tarutoko taip pat žingsniavo mokyklos koridoriais. Vis didėjantis šių žmonių skaičius gali atnešti smarkias permainas Japonijos politinėje erdvėje.
„Esu įsitikinęs, jog per dešimt metų vienas iš baigusiųjų šį institutą taps ministru pirmininku,“- kalbėjo Furuyama.

Teksto autorius: Kimiko de Freytas-Tamura (AFP). Tekstą parengė: Karolis

Jo Šventenybės Dalai Lama vizitas Japonijoje

2010 Birželio 18, Tokijas – jo šventenybė Dalai Lama 14-tą kartą atvyko savaitės vizitui į Japoniją. Narito aerouoste jį šiltai sutiko šalies Tibeto rėmėjai.
Pasak Lhakpa Tshoko, Jo Šventenybės atstovas Tokijuje, šis vizitas atspindi vis augančią Japonijos Budistų ir jaunimo paramą Tibeto žmonėms. Jis pastebėjo, jog supratimas apie situaciją Tibete pasiekė nauja lygmenį nuo 2007 ir įpatingai 2008-tais, kuomet šventikas  Zenkoji šventykloje atsisakė priimti į šventyklą Pekino Olimpinį deglą, dėl besitesenčių Kinijos represijų tibeto Budistų atžvilgiu. Šis Zenkoji aukščiausios valdžios gestas yra aktyvi solidarumo Japonijos Budistų išraiška Tibeto Budistams.

Pirmoji dviračių-dalinimosi programa Japonijos miestuose

photo

Mažinti anglies dvideginio kiekį yra taip pat lengva kaip važiuoti dviračiu – ypač jeigu gyveni Toyama ar Kita-Kyushu miestuose, kur buvo įgyvendintos pirmosios šalyje komercinės dviračių-dalinimosi programos.
Kovo mėn. pristatytas bendruomenės projektas leidžia gyventojams pasiimti dviratį vienoje vietoje ir palikti kitoje. Organizatoriai tikisi, jog tokio transporto prieinamumas sukurs perspektyvią alternatyvą automobiliams. Iki šiol tokio tipo akcijos buvo vykdomos tik tam tikru laiku ir tik tam, kad būtų surinkti reikalingi duomenys.
Toyama miesto valdžia tikisi, jog gyventojai pereis nuo individualių transporto priemonių- automobilių- prie viešojo transporto. Todėl ji įpareigojo Cyclocity Inc., Prancūzijos reklamos milžino JCDecaux dukterinę bendrovę, vykdyti dviračių-dalinimosi programą. JCDecaux vykdo panašias programas 64-riuose Europos miestuose, suteikdama galimybę naudotis daugiau negu 20000 dviračių, kurių net 1450 yra Paryžiuje.
Kuniko Furuhata, 57 metų samdoma darbuotoja, gyvenanti Toyama mieste, dviratį išsinuomoja 2-4 kartus per dieną. Iki darbo ji dviračiu važiuoja apie kilometrą, o grįždama užsuka į prekybos centrą ar knygyną, ir taip nukeliauja apie 2km. Dviratį ji palieka netoli kelionės taškų, tad jai niekada nereikia rūpintis stovėjimo vietos paieška ar dideliais stovėjimo vietų mokesčiais. „Lyjant namo keliauju elektromobilio tipo tramvajumi, kas yra daug lanksčiau negu turėti nuosavą dviratį.“
Susimokėjęs mėnesinį mokestį 500 jenų (15LT), asmuo ne ilgesnėms nei 30 minučių kelionėms gali naudotis neribotu dviračių skaičiumi. Dviratininkui nuskenavus savo mėnesinį nario bilietą, dviračio priekinis ratas yra automatiškai užrakinamas stovėjimo mechanizmu.  1 km diapazonu aplink Toyama miesto rotušę  kas 300 metrų yra išdėstyta 15 dviračių stotelių su 150 dviračių. Daugelis punktų yra netoli autobusų ar elektromobilių stotelių, tad gyventojai gali lengvai keisti transporto priemones. Nuo Balandžio 30 dienos užsiregistravo 719 vartotojų, kurie tokiu būdu keliavo 5404 kartų.
Dviračių-dalinimosi programoms Toyama ir Kita-Kyushu miestuose buvo skirta po 100 milijonų jenų (3 mln Lt) pradiniams etapams- dviračių stovėjimo stočių pastatymams ir pan.- įgyvendinti. Pasak STB Tyrimų instituto vyriausiojo tyrėjo Muneharu Kokura, tokios dotacijos prilygsta investicijoms į viešąjį transportą, super greitų traukinių kelių  infrastruktūrą, ir tai rodo, kad į dviračius yra žiūrima kaip į viešojo transporto priemones.

Šaltinis –THE ASAHI SHINBUN. Autorius – Kentaro Koyama. Tekstą vertė – Karolis. Tekstą redagavo – V. Lietuvnikienė.

Vaizdas nuo ežero pakrantės miestelio, Fudži (Fuji) kalno papėdėje

Nors kai kas sako jog Fudži kalnas, daugelio laikomas Japonijos simboliu, geriausiai atrodo pro super greito traukinio langą, kiti teigia, kadpats geriausias kalno vaizdas matomas iš Yamanashi prefektūroje esančio Fuji-Kawaguchiko miesto.
„Fudži kalnas keičia savo veidą šimtus kartų per dieną priklausomai nuo to, kaip jį padengia debesys,“ pasakoja 77-erių metų Tomosaburo Osana, Fuji no Yado Ohashi viešbučio savininkė. Jos viešbutis stovi ant pietinio Kawaguchiko ežero kranto. Net ir nuo ežero pakrantės kalnas yra ne visada aiškiai matomas.
Osana yra kilusi iš šio krašto. Ji prisimena, jog, artėjant antrojo pasaulinio karo pabaigai, bombonešiai B29 iš Saipan ir kitų pietinių vietoviųskrido link Tokyo   pro vakarinę Fudži kalno pusę. Matyt, kad viršūnė tapo savotiška navigacine žyma. „Atrodė, jog Fudži kalnas įdėmiai stebi B-29 bombonešių junginius, kurie atrodė lyg milžiniški paukščiai“- kalbėjo Osana.
Vieša įstaiga Kawaguchiko meno muziejus, įkurtas prieš 19 metų, yra ežero šiaurės rytų pakrantėje. Muziejus lankytojams siūlo aplankyti paveikslų, reprodukcijų bei fotografijų parodas Fudži kalno tematika. Jose- tiek meistrų, tiek ir mėgėjų darbai.
Garsus Edo laikotarpio (1603-1867) plūduriuojančio pasaulio paveikslų (Jap.k ukiyo-e) menininkas  Katsushika Hokusai (1760-1849) pavaizdavo „raudoną Fudži“ švelniame pietų vėjyje giedrame danguje (Jap. k. „Gaifu kaisei“), viename iš ciklo „Trisdešimt šeši Fudži kalno vaizdai“ paveikslų. Ir iš tikrųjų, saulėtekio ar saulėlydžio metu Fudži kalną galima nufotografuoti degantį raudonai.
Žvelgiant į fotografijas matyti, kad vienas foto konkurso dalyvių sugebėjo nufotografuoti kalną iš Odaigahara miesto Nara prefektūroje. Kiti sako, jog, esant tinkamoms sąlygoms, kalną galima pamatyti iš Suwa regiono, Nagano prefektūroje.
Per amžius aukščiausia Japonijos viršukalnė traukė ne tik menininkus, tokius kaip Hokusai. Atrodo, jog Fudži kalnas džiugina visus be išimties, ir ypač- esančius toli .

Autorius – Hiroki Nagamochi, The Asahi Shimbun. Vertė – Karolis. Redagavo – Valerija