Vilniaus Universiteto botanikos sode, ikebana mokytoja Dosen Monno demonstravo kompozicijos iš gėlių praktiką. Jaukioje aplinkoje dideliam būriui mėgėjų buvo pademonstruoti gyvos augmenijos komponavimo būdai. Meistrė per kelias minutes sukurdavo akiai malonų ir minčiai gaivų kūrinį.
Svarbiausiai yra indas, kurioje bus apgyvendinamos gėlės. Jis diktuoja spalvas, nuotaiką, temą, stilių. Toliau trys pagrindinės šakelės, aplink kurias bus kuriama visa kompozicija. Bet svarbiausiai yra erdvė, kurios turi būti daug. Atrodo nesudėtinga, paprasta? Bet pabandykite mintyse sukurti kažką savo ir tik tada imtys gyvų gėlių…Pirmoji pasitaikiusi kliūtis – mūsų perkrautos mintys, kurioms bus per sunku susidoroti su tokia užduotimi…
Prabangus minimalizmas – minimumas priemonių, maksimumas pojūčio. Raimonda.
Japonijos vaikai [II dalis]
Nėra lengva Japonijoje būti vaiku. Tai patvirtina 2004 metais Hokkaido universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenų išvada: beveik ¼ visų Japonijos pradinės mokyklos vaikų kenčia nuo išplitusios klinikinės depresijos.
Naujas mastas, senas fenomenas. Pirmą kartą apie tai buvo paminėta beveik prieš1000 metų vienos Kyoto aukštuomenės damos dienoraštyje. Dienoraštis buvo pavadintas „Kagero Nikki“ („Ore skraidančių voratinklių metai“). Nors autorės vardas nežinomas, jos istorija – įžymi. Nelaimingai ištekėjusi už princo, ji kovoja dėl jo aikštingo dėmesio su likusiomis aštuoniomis jo žmonomis (tarp aristokratų poligamija buvo įprastas tų laikų reiškinys). Jos apgailėtinas įniršis jai teikia malonumą, ir ji mėgaujasi savo kančia. Vieninteliam savo sūnui ji yra atsidavusi motina, tačiau šis, kaip ir bet kuris XX ar XXI amžiaus nevykusios šeimos vaikas, lieka sužalotas.
„Berniukas“ – jo vardas dienoraštyje neminimas -gimė 955 metais. Nelaimingos vedybos pradėjo byrėti, o autorės pašaipūs komentarai, berniukui sulaukus trejų, tapo koncentruoto patoso brangakmeniu: „Berniukas, kuris jau bandė kalbėti, ėmė monotoniškai, su didelėmis pastangomis, kartoti žodžius, kuriuos tardavo jo tėvas, išeidamas iš namų: „netrukus vėl užeisiu, netrukus vėl užeisiu“. Klausantis jo žodžių, mano vienatvė kaip niekad tapdavo akivaizdi. Kaip ir mano vienišos naktys…“
„Vieną dieną,“ – įrašo metu berniukui buvo 10 -11 metų – „kuomet princas ir aš ramiai mėgavomės vienas kito kompanija, virtinė nereikšmingų dalykų atvedė mus iki audringų ginčų, ko pasėkoje apimtas įsiūčio jis išėjo. Pasikvietęs iš verandos mūsų sūnų, jam pranešė, jog nebeketina daugiau čia sugrįžti. Į kambarį berniukas grįžo graudžiai verkdamas ir atsisakė su manim kalbėti…“
Bėgo metai. Berniukui -jau15, o princas kaip visada -nerūpestingas ir neatsakingas. „Aš buvau apsėsta“- rašo autorė -“minčių apie mirtį ir savižudybę, tačiau rūpestis dėl berniuko mane sulaikė… Kartą, norėdama išbandyti berniuko reakciją, prasitariau, jog norėčiau tapti vienuole. Vaikas pravirko. „Jeigu tu taip pasielgsi, aš tapsiu kunigu“ -ištarė jis. “Kokia prasmė man likti tokiu, koks esu dabar?“
Teksto autorius: Michael Hoffman, The Japan Times
Japonų menininkės magnetinės skulptūros
Turbūt nedaug būta atvejų, kuomet pramonėje naudojamos medžiagos būtų tokios universalios, kad tiktų ir medicinai, ir skystų guolių gamybai, ir kurti neįtikėtinom meninėm vizualizacijom – vadinamosioms magnetinėms skulptūroms.
Nuo seniausių laikų visame pasaulyje skulptūroms gaminti buvo naudojamos tokios medžiagos kaip molis, akmuo, metalas, medis. Iš šių medžiagų skulptūros buvo gaminamos liejimo, lipdymo, tašymo, pjovimo būdais. Formos bei tekstūros likdavo nekintančios, nebent pakisdavo dėl dilimo ar korozijos.
Fotografijos atsiradimas smarkiai pakeitė nekintančių formų meninį pasaulį. Šiuolaikinės medžiagos, elektra bei mechaninės technologijos smarkiai paplito kaip nauji kūrimo įrankiai.
Japonų menininkė, Sachiko Kodama, viena iš daugelio moderniojo meno atstovių, moderniąsias technologijas bei šiuolaikines medžiagas naudojanti kurti neįtikėtino grožio vizualizacijoms. Pasak menininkės, jos tikslas buvo sukurti formą keičiančią organinę meno formą, kurios trijų dimensijų parametrai, paviršiaus struktūra bei spalvos kistų dinamiškai ir gyvai, priklausomai nuo muzikos, apšvietimo ar žmonių komunikacijos pokyčių.
Vanduo sustojo, kad pamatytume grožį
Prisiminus ledo ir skulptūrų festivalį Sopore. Anime personažai, gyvūnai, istoriniai pastatai sukurti žmonių rankomis iš vandens… Vanduo sustojo, kad pamatytume grožį. Kviečiame pasižiūrėti.
Tokijo moterys samurajai
Tokijas: senovės Japonijoje samurajų kardai buvo skirti kirsti priešininkus. Šiandien jų pagalba šalinami papildomi kilogramai ir šiuolaikinis stresas.
„Nukirsti!“- neseniai vykusiame „Samurajų stovyklos“ treniruočių seminare Tokijuje šūktelėjo kardu apsiginklavęs fitneso treneris grupei prakaitu permirkusių karingų moterų.
„Padėkite dešinę koją pirmyn, kirskite tiesiai, krūtinę į priekį ir jokio nugaros sulenkimo“- šaukė instruktorius, techno muzikos ritmu mosikuodamas kardu. „Nubauskite papildomus riebalus !“
Tam, kad būtų išvengta kraujo praliejimo, kardai yra gaminami iš medžio ir uretano putos, bet pačių dalyvių pasiryžimas- geležinis. Jų tikslas- netekti 5 kilogramų per mėnesį. Šių kursų populiarumas nustebino net ir patį kursų organizatorių Takafuji Ukon- 31 metų choreografą, šokėją bei fitneso ekspertą.
Pirmą kartą šią treniruočių koncepciją Ukon pristatė pernai vykusių užsiėmimų metu. Nors tikslinė grupė turėjo būti vyrai, atsitiko taip, kad vietoj jų treneris rado entuziastingai besibūriuojančias moteris.
„Maniau, jog kardai yra skirti vyrams, o vėduoklės- moterims. Klydau“- pasakojoTakafu savo studijoje, kur į užsiėmimus (kaina 2000 jenų (apie 50 litų) valandai) užsiregistravo daugiau negu 100 moterų.
Nors Ukon`as neturi rytų kovos menų pasirengimo, jis yra šokių su kardais meistras. Manoma, jog šio tipo šokio ištakos- ritualiniai samurajų šokiai, kurie būdavo šokami mirusiųjų sieloms nuraminti.
„Pamaniau, jog būtų šaunu, jei sugebėčiau sujungti mankštą ir tradicinį Japonijos meną, taip padėdamas žmonėms gerai praleisti laiką ir atsikratyti nereikalingo svorio,“- pasakojo Ukon. Jo motina yra tradicinių japoniškų šokių mokytoja.
„Moterims tai leidžia tapti tuo, kuo jos manė niekada negalėsiančios tapti. Mano manymu, jos taip įsitraukia į šias treniruotes todėl, kad, pažvelgusios į veidrodį ir išvydusios save su kardu rankose, jaučia begalinį pasigėrėjimą savimi“. Nors samurajai buvo garsūs savo stoiškumu bei kovos įgūdžiais, Ukon’o patarimai yra šiuolaikiški: visiems, susirinkusiems į treniruotes, jis liepia įsivaizduoti, jog jų priešas- nereikalingi riebalai, neigiamos emocijos bei impulsyvumas.
„Mes gyvename visiškai kitokiais laikais, negu tuomet, kai samurajai žudė žmones,“- kalbėjo pašnekovas. „Čia mes bandome atsikratyti savyje esančių negatyvių dalykų.“
Teksto autorius: Miwa Suzuki (AFP)
Takeši Kitano
Japonų režisierius Takeši Kitano dalyvauja 63 Tarptautiniame Kanų kino festivalyje su savo darbu „Įniršis“. Tai filmas apie Japonijos kriminalinio pasaulio atstovus – jakudzas. Režisierius antrą kartą kovos dėl „Auksinės palmės šakelės“ su kitais festivalio dalyviais. Pirmasis filmas su kuriuos jis atvyko į Prancūzijos pietus buvo „Kikudžiro“.
Japonijos vaikai [I dalis]
Vaikystė. Mes visi ją žinome, visi ją išgyvenome, visi ją praradome. Liko tik atsiminimų nuotrupos. Prisimename įvykius, fragmentus – bet ne jausmą „būti vaiku“. Suaugę gali papasakoti apie vaikišką savijautą, tačiau jos sugrąžinti – ne. Jie yra kitoje pusėje ribos, skiriančios suaugusiųjų ir vaikų pasaulį.
Kaip su pavieniais asmenimis, taip ir su tauta. Suaugusiųjų kuriama istorija pamiršta savo vaikus. Dėl praeities vaikų mes be reikalo naršome po istorijos vadovėlius. Istorinė drama, kokią mes matome, turi tik keletą veikėjų- vaikų.
Praėjusį trečiadienį Japonijoje buvo minima vaikų diena. Jei esam nusivylę istorijos duomenimis, pasitelkime literatūrą bei archeologiją ir pasveikinkim senosios Japonijos vaikus, tikrai nusipelniusius būti scenoje.
Tai ilga, 12 000 metų senumo, istorija su keista trajektorija: nuo vaisingumo ir mirtingumo, dviem priešistorės rūpesčiais, iki nevaisingumo ir ilgaamžiškumo, būdingų nūdienai. Šiandien gimstamumas Japonijoje svyruoja apie 1.3 vaiko moteriai – tai antras žemiausias pasaulyje gimstamumo rodiklis po Hong Kong’o. Nuo 2005 metų vaikų vis mažėja. Iššūkių kupinos karjeros, didelės vaikų auginimo išlaidos, trauka laisvėms bei iškreipta socialinė sistema, kuri moterims užkrauna pernelyg didelius kasdienius rūpesčius,- tai priežastys, skatinančios neturėti vaikų. Atrodo, jog naminiai gyvūnėliai tapo pakaitalu vaikams. 23.2 milijonai naminių gyvūnų, kačių ir šunų, smarkiai viršija vaikų iki 16 metų skaičių – 17 milijonų.
Ką apie susiklosčiusią situaciją pagalvotų akmens amžiaus, Jomon’o periodo (8000 – 300 prieš.Kr.), moteris? Nėštumas- dominuojantis motyvas vienose iš seniausių pasaulyje, Jomon’o periodo, keramikinėse skulptūrose. Tūkstančiai metų prieš žemdirbystę, prieš metalą, prieš puodžiaus ratą ir degimo krosnį, pačioje žmogaus sąmoningumo aušroje- tuomet gimstamumas, gyvybės davimas šiose salose buvo svarbiausia. Mirtis buvo greta. Žmogaus gyvenimo trukmė tesiekė 15 metų – šiandien šis amžius yra 82. Kūdikystę išgyvendavo nedaugelis Jomon’o naujagimių. Aomori prefektūroje buvusiose Jomon’o laikų kapavietėse naujagimių laidojimo ąsočių skaičius viršijo 880 – tai yra šešis kartus daugiau negu suaugusiųjų. Vienintelis gyvybės linijos užtikrinimas buvo didelis vaisingumas. Japonijos salyne priešas pirmiausia buvo ne žmogus, o išnykimas. Tūkstančius metų trūkusi kova buvo laimėta sunkiai – moterų, gimdžiusių vaikus, ir vaikų, tvirčiausių iš gimusiųjų, besikabinusių į gyvenimą nežiūrint visų sunkumų, dėka. [Tęsinys kitoje dalyje]
Teksto autorius: Michael Hoffman, The Japan Times
Sakurų žiedai Japonijoje
