Japonijos ambasada ir Vytauto Didžiojo universiteto Azijos studijų centras kviečia visus besidominčius japonų kalba, aktyviai dalyvauti Japonijos fondo remiamame antrajame „Japonų kalbos konkurse“. Konkurso dalyviai turi paruošti 5 minučių pranešimą japonų kalba laisvai pasirinkta tema ir viešai jį pristatyti. Geriausiai pasirodžiusieji bus apdovanoti vertingais prizais. Renginys vyks 2010 m. kovo 8 dieną VDU Azijos studijų centre. Konkurse gali dalyvauti visi norintys, negyvenę Japonijoje ilgiau nei 6 mėn.
Norinčius dalyvauti konkurse prašome siųsti užpildytas registracijos anketas iki 2010 m. vasario 15 d. šiuo adresu: darbuotojai@asc.vdu.lt. Registracijos anketą rasite šiuo adresu: http://www.viduje.lt/?q=node/3309. Apie atrankos rezultatus bus pranešta iki vasario 22 d.
Piešiniai ant kriauklių geldelių
Jumiko Matsumoto pristato taip pat tradicinius japonų meno kūrinius – piešinius ant kriauklių geldelių. Šiai, trapiai Iki (elegantiškojo) stiliaus tapybai autorę įkvepia švelnūs jausmai, besikeičianti gamta, Japonijoje gyva žavėjimosi Ka-Chou-Fu-Getsu (Gėlė-Paukštis-Vėjas-Mėnulis) grožiu tradicija. Jumiko Matsumoto gimė Tokijuje, 1948 m. baigė Keio universitetą. Kriauklių tapymo meno dailininkė pradėjo mokytis 1986 m., ją mokė meistrė Šoko Ota. Jumiko Matsumoto tapo sava technika, vadinama ornamentu arba kougou (smilkalų dėžutė). Nuo 2002 m. Tokijuje nuolat rengiamos autorinės meistrės parodos, ne kartą Jumiko Matsumoto buvo išrinkta UNICEF atvirukų autore.
Dailininkei įgimta siekti atsipalaidavimo ir vienumos teikiamos atgaivos. Pasak Jumiko Matsumoto, jos tapomose kriauklėse atsispindinti gamtos kaita sukelia romantišką nuotaiką. Paprastai ji tapo kriauklių poras. Tai kilo iš kriauklių geldelių porų žaidimo, kuriame reikia atrasti geldelės porą pagal išorinį raštą ir nuostabų piešinį vidinėje geldelės pusėje. Šį žaidimą Japonijoje merginos žaisdavo Heiano epochoje (794 – 1192 m.). Kadangi geldelė turi tik vieną atitinkančią porą, kriauklių geldelės tapo darnių vyro ir žmonos santykių simboliu ir buvo dedamos į kraitį. Edo epochoje (1603 – 1868 m.) geriausių menininkų darbai buvo rodomi aukštuomenės vestuvėse. Parodą praturtina ryški Joshiko Ogura (1918 – 2005 m.) darbų ekspozicija. Pristatomi 7 obi (kimono diržai), ir kiti 12 siuvinėjimų.
Menininkė Joneko Namai dirba senuoju kamakurabori tradicinės japonų drožybos stiliumi. Iš medžio išskaptuotų lėkščių, dubenėlių, pialų, padėklų, rėmų ir kitų daiktų paviršiai dekoruojami raižytais ornamentais, vėliau dengiami spalvotu laku ir poliruojami. Šio būdu dekoruoti daiktai lengvi ir patvarūs. Parodos ekspozicijoje – 30 kamakurabori dirbinių.
Visų autorių darbai dvelkia kruopščių rankų šiluma ir pagarba tautinėms tradicijoms. Maloniai kviečiame apsilankyti parodoje ir atrasti išties vertingą pažintį su Japonijos kultūra. Parodą atidarys Japonijos nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė Lietuvoje Miyoko Akashi. Paroda veiks: 2010 01 15 – 2010 02 28
Kimono paroda Kaune
Rudenį Vilniaus paveikslų galerijoje eksponuota tradicinio japonų meno paroda atkeliauja į Kauno M. Žilinsko galerijos parodų sales. Japonijos ambasados organizuotoje kultūros renginių ciklo „Iro-Iro Nippon! – Japonija toli, Japonija arti“ parodoje išvysime tekstilininkės Masu Jamamoto sukurtus kimono, meistrės Jumiko Matsumoto išpieštas kriauklių geldeles, Jošiko Ogura obi (kimono diržus) ir Joneko Namai tradicinės japonų drožybos kūrinius.
Masu Jamamoto japoniškus tautinius rūbus ėmė kurti prieš 35-erius metus. Iš pradžių kimono ji audė šeimos nariams, o 1982 m. vienas jos darbų buvo atrinktas į Japonijos šiuolaikinės taikomosios dailės parodą. Du savo kurtus kimono („Tosa-no-usho“ („Jūros potvynis Tosoje“), 1993 m. ir „Youwa“ („Saulėta taika“), 2002 m.) Masu Yamamoto padovanojo Japonijos Imperatoriaus šeimai. Viena žinomiausių japonų tekstilininkių, rengia personalines parodas Japonijoje ir svetur – Vokietijoje, Turkijoje, Danijoje.
Parodoje Masu Jamamoto pristato 31 šilkinį kimono, kuriuos pati sukūrė nuo pat pirmo siūlo. Pasak meistrės, “Kimono gamybai gali būti naudojama medvilnė ir linas, bet dažniausiai kimono yra siuvami iš šilko. Vieno kimono audimui reikia maždaug 3000 šilkverpių vikšrų. Siūlai, išvynioti iš šilkverpių vikšrų kokonų, yra specialiai ruošiami ir dažomi natūraliu būdu, naudojant tuo metų laiku augančius augalus. Taip yra paruošiamas kiekvienas plonytis siūlelis. Apie 1200 siūlų yra sudedama į audimo stakles ir, šaudyklei tarp metmenų perbėgus apie 200 000 kartų, išaudžiamas 40 cm pločio ir 13 m ilgio audinys. Jis sukerpamas į 8 lygias dalis, iš kurių ir siuvamas kimono. Audimo ir dažymo technika į Japoniją senovėje atkeliavo iš Kinijos ir Korėjos. Iš kiniškų rūbų palaipsniui atsirado kimono, kuris XIV-XV a. buvo jau plačiai paplitęs Japonijoje. Kimono labai tinka Japonijos tvankiam klimatui. Apsirengus kimono vasarą yra vėsu, o žiemą – šilta. Japonės labai vertina ir brangina kimono, perduoda juos iš kartos į kartą.“ Paroda veiks: 2010 01 15 – 2010 02 28
Japonas lankys mūsų sergančius vaikus
Jei mes toliau kalbėsime, kad mums sunku, kad mūsų kraštas mažas ir niekam nežinomas – būsime neteisūs. Kaune ketvirtą kartą iš eilės lankysis Vaikų ligų klinikos Onkohematologijos poskyryje svečias iš Japonijos, garsus chorvedys ir kompozitorius Juki Ando. Sergantiems vaikams įteiks lauktuves iš tolimojo krašto. Japonijos organizacijos „Tokyo Associates Corporation“ iniciatyva kiekvienais metais organizuojami kultūrinių mainų projektai Lietuvoje. Šios organizacijos nariai ypatingą dėmesį rodo vėžiu sergantiems Lietuvos vaikams ir siekia jiems padėti – įvairūs asmenys iš Japonijos jau ne kartą lankėsi KMUK vaikų Onkohematologijos poskyryje ir aukojo savo surinktas lėšas reikalingai įrangai įsigyti. Kaip mes galime į tai žiūrėti ir toliau ramiai rūpintis savo asmenybe, jei mūsų artimu rūpinasi žmonės iš toli, kada mūsų sergantys vaikai dar kažkam rūpi, kitiems, bet ne mums. Kokie mes būsime po penkerių metų?
Kai kam namai – plastikinis bunkeris
Ši vieta skirta poilsiui yra šiek tiek didesnė nei karstas, 61 pėdų ilgio ir 5 pėdų aukščio. Nuomos kaina mėnesiui yra didelė kaip už tokį mažą plotą – 1562 LT, privalumai: nauja patalynė, plona antklodė, kieta ryžių lukštų pagalvė, mažas TV su ausinėmis, vonia, sauna, lyginant kainas, ji mažesnė nei nuoma Tokijuje už butą. Vieta daiktas susidėti atskirai paruoštose saugyklose, visas patalpas saugos video kameros. Taip pat yra bendras kambarys kur galima papusryčiauti cigarečių dūmuose, nes nėra draudimo rūkyti.
Jei kaina tenkina, tai poilsiui Jums reikės pasiruošti, jei kaimynas naktį knarks, skambės visa eilė, nes akustika su plastmasės pagalba užtikrinta.
Maždaug prieš dvejus metus pamatėme, kad žmonės čia jau apsistoja ne vienai dienai o kartais mėnesiams, – kalbėjo nakvynės vietų vadybininkas Tetsuja Akasako. Šiuo metu iš trijų šimtų kapsulių šimtam nustatytas nuomos mokestis daugiau nei vienam mėnesiui.
Čia jau suranda vietą ir žmonės kurie praranda darbą šiuo didžiausiu ekonominiu nuosmukiu Japonijoje. Šiais metais nedarbo lygis Japonijoje siekia 5.2 procento. Miesto gatvėse gyvena daugiau nei 15.800 žmonių, kurių daugelis yra atleisti iš darbų. Ši informacija buvo slepiama nuo visuomėnės ekonominio pakilimo metu, – kalbėjo profesorius Hiroši Izidė iš Tokijo Universiteto. Daugiau ir plačiau: The New York Times, Hiroko Tabuči.
Lietuvos Prezidentė pasveikino Japonijos Imperatorių
Lietuvos Respublikos Prezidentė Dalia Grybauskaitė pasveikino Japonijos Imperatorių Akihito nacionalinės šventės – Jo Imperatoriškosios Didenybės Gimtadienio proga.
Sveikinimo laiške valstybės vadovė teigia, kad simboliška, jog Imperatoriaus Akihito valdymo pradžia Japonijoje beveik sutapo su Lietuvos nepriklausomybės atgavimu. Pastaruosius dvidešimt metų, pasak Prezidentės, Lietuva ir Japonija vis geriau pažino viena kitą, o bendradarbiavimas įgavo vis naujų formų.
„Bendra Lietuvos ir Japonijos ekspertų veikla atkuriant Afganistano Goro provinciją yra puikiausiais dvišalio bendradarbiavimo stiprėjimo įrodymas. Noriu nuoširdžiai padėkoti už Japonijos veiklą Goro provincijoje ir tikiuosi, kad tamprus dvasinis ryšys, kuris sieja Lietuvą ir Japoniją nuo Chiune Sugiharos laikų, taps dar įvairesnis ir labiau suartins mūsų šalis“, – rašo valsybės vadovė.
Prezidentės D. Grybauskaitės įsitikinimu, netgi būdamos per dešimtis tūkstančių kilometrų viena nuo kitos, Lietuvos ir Japonijos valstybės toliau dirbs petys į petį saugodamos taiką, demokratiją ir žmonių gerovę. Šalies vadovė pabrėžė, jog saugumo užtikrinimas, tvarus vystymasis, subalansuotas ekonominis augimas – visa tai įmanoma tik glaudaus tarptautinio bendradarbiavimo dėka.
„Noriu Jus užtikrinti, kad visais įmanomais būdais sieksiu, kad Lietuvos ir Japonijos politiniai, ekonominiai ir kultūriniai ryšiai būtų plėtojami, o mūsų dvišalis bendradarbiavimas prisidėtų prie tarptautinės bendruomenės tikslų įgyvendinimo“, – rašo Prezidentė.
Prezidentės spaudos tarnyba.
Artėjant šventėms
Pasipriešinimas valdžiai
Dažnai įvairius nusižengimus padarę žmonės buvo verčiami tapti elgetomis „hinin“ (japonų kalboje vartojamas žodis), gyventi toliau nuo visuomenės, dirbti pačius juodžiausius darbus. Jie buvo žemiausios klasės atstovai kartu su duobkasiais, budeliais, kailiadirbiais, odos raugintojais, žemės kasėjais.
Jei pas valstiečius persipildydavo kantrybės taurė, drąsiausieji pasinaudodavo keliomis taktikomis pasipriešinti valdžiai. Populiariausia buvo persikraustyti visu kaimu į atokias vientas kur nepasiekdavo valdžia, negaliojo įstatymas ar nebuvo rinkliavų. Tai dažiausiai buvo miškai ir raistai. Kitas pasipriešinimo būdas feodalams buvo – kaimas paskubomis ir retomis eilėmis apsodinamas bambukais. Tada skaitoma, kad kaimas jau gyvena atokiau nuo visuomenės ir priklauso miškui. Žinant bambuko augimo greitį 1 metras per parą, tai buvo vienas iš efektyviausių priemonių pasiruošti gynybines sienas…
O kas prižiūrėjo valstiečius? Jau daugelis iš jų ir neatsimins, kad nuo IV amžiaus visa žemė buvo suskirtstyta į administracinias struktūras – provincijas vadovaujantis tuometiniu valdymo modeliu perimtu iš Kinijos, kuris laikui bėgant prisitaikė prie Japonijos feodalinių dvarų reikalavimų.
Pačius dvarus valdė – daimyo „nusakantis galingą regioninį valdovą feodalinėje Japonijoje, kuris valdė didžiąją dalį provincijos iš savo didelės paveldimos žemės. Paraidžiui „dai“ （大） reiškia „didelis“, „myō“ nuo „myōden“ (名田) reiškia privačią žemę“ (ištrauka iš Wikipedia).
Daimyo turėjo valdžią ir nedidelę armiją kuri turėjo saugoti savo feodalą, reikalui esant padėdavo surinkti mokesčius iš atokiau esančių ir nepaklusnių kaimų. Tojotomi Hideoši. Tęsinys eigoje.