Kategorija: Japonų architektūra

Mažaaukštė individuali gyvenamoji šiuolaikinė Japonijos miesto architektūra.
Atvykus į Japoniją, visada į akis krenta išskirtinė japonų architektūra. Nekalbėsiu čia apie tradicinę medinę japonų architektūrą, jų šventyklas, pilis, vienuolynus ar sodus/parkus. Šioje temoje norėčiau trumpai apžvelgti iš išorės paprastų japonų (sakykim, kad tai vidurinysis sluoksnis) individualius gyvenamuosius namus didmiestyje.
Ką pirmiausia pastebiu žvelgdamas į gyvenamuosius individualių namų miesto (pvz. Tokijo) rajonus – tai jų ypatingas masteliškumas:
1) gyvenamuosius rajonus dažniausiai perimetru rėmina „magistralinės“ miesto gatvės (dviejų – keturių juostų) su pakankamai plačiais šaligatviais. Einant į kvartalo gilumą iš karto patenki į siauras gatves be jokių šaligatvių, kuriose sunkiai prasilenks du automobiliai (o kai kurios gatvės tokios siauros, kad pritaikytos tik vienam automobiliui pravažiuoti):

Todėl vaikščioti tokiais rajonais kiek neįprasta, nes vaikštai gatvės važiuojamaja dalimi ir iš pradžių net nežinai kuria reikia jos puse eiti (jei joje nebūna užbrėžta skiriamoji pėsčiųjų juosta)…
2) abipus tų siaurų gatvių pristatyta begalė nedidukų dviaukščių, kartais ir triaukščių individualių gyvenamųjų namų. Labiausiai stebina, kad tai iš tiesų nedideli, kompaktiški namai, jei lyginti juos su mums įprastu „standartiniu“ lietuvišku dviaukščiu ar tuo labiau triaukščiu miesto indv.gyv.pastatu. Matosi, kad tie pastatai statyti visai nedidukame sklype, kuriame kažkokiu tai būdu privalėjo išsitekti ir dar tenkinti visus savo šeimininko poreikius. Ir įdomiausia yra tai, kad visame rajone nerasi nė vieno vienodo pastato; japonai mėgsta individualumą architektūroje:

Kad suprastumėte kokio didumo (ir kiek viduje vietos) yra paprastas 2-ų aukštų individualus gyvenamas namas Tokijuje, atkreipkite dėmesį į šio sklypo dydį, kuriame stovės tas pastatas, be galo artimą gretimų pastatų kaimynystę ir pačio pastato numanomą vieno aukšto bendrą kvadratūrą:

3) mažaaukštės individualių gyvenamųjų namų rajonų architektūrinio-urbanistinio audinio struktūra be galo įvairi. Vienuose rajonuose dominuoja išskirtinai smulkučiai dviaukščiai namukai:

Medžiagą paruošė architektas Arnoldas Asauskas. Tęsinys seka.

Engava – tai patalpos su slankiojančiomis lauko pertvaromis, skirtomis apsaugoti patalpas nuo gamtinio poveikio (lietaus, sniego, vėjo), medinė tąsa – terasa.
Engava – terminas apibrėžiantis medinę terasą kuri yra formuojama ties visu pastato lauko užstatymo perimetru ar tik ties viena ar keliomis tradicinio japoniško namo lauko sienomis. Engava yra tarsi simbolinis tiltas tarp „vidaus“(žmogaus gyvenamos aplinkos) ir „išorės“(Gamtos). Engava dažniau suprantama kaip funkcinė jungtis-koridorius tarp įvairių pastato patalpų ar vieta, iš kurios patogu stebėti, grožėtis savo sodu. Jei engava turi stumdomas pertvaras, tai dienos metu jos atidarytos tarsi atveria pastatą į jį supančią aplinką, taip paversdama pastatą neatsiejamą gamtos dalimi. O vakare, naktį, sustumtos engavos pertvaros paverčia ją neatsiejama pastato interjero dalimi.
Engavos funkcinė esmė slypi tame, ji gali pastatą atverti jį supančiai aplinkai, sujungti pastato interjerą, su gamta ir visa ta visuma, kuri slypi už to pastato lauko sienų.
Kad vakariečiai greičiau suprastų engavos funkcinę esmę, ji dar yra vadinama kaip veranda.
Yra keli engavos tipai:
1. nure-en – tai visiškai atvira terasa be jokių slankiojančių savo lauko pertvarų ir neturinti virš savęs savo stogo.
2. kure-en – atvira veranda, medinė terasa, „įrėminta“ lauko kolonomis, kurios laiko virš engavos stogelį.

3. kirime-en – atvira veranda, medinė terasa su savo stogeliu, tačiau be jį laikančių kolonų.

4. takesunoko-en – tai verada, lauko terasa, kurios grindys yra visos iš bambuko ar iš bambuko/medžio lentų.

Esant galimybėm ir poreikiam tradicines engava’s (kure-en, kirime-en) galima įstiklinti taip sukuriant labiau komfortišką, vakarietišką erdvę, suformuojant tikrą, vakarietišku supratimu, – įstiklintą verandą.

Šiuolaikinėje architektūroje engava-veranda t.p. randa savo pritaikymą. Vakarų kultūroje engavos planavimo principas sėkmingai taikomas lauko kavinėms, prekybos paviljonams projektuoti. Engava (terasa, veranda) t.p. sėkmingai naudojama projektuojant gyvenamuosius pastatus kaip sudėtinė, neatskiriama tų pastatų funkcinė-planinė dalis.

Japonų architektų kontora „TEZUKA ARCHITECTS“ sukūrė gyvenamą namą išnaudodami tradicinės japoniškos engavos tam tikrą funkcionalumo principą.
Jie suprojektavo nedidelį (74.48m2) vieno aukšto pailgo stačiakampio plano formos gyvenamą namą, kurio visa viena lauko siena, žvelgianti į vidaus kiemą yra „atvira“, t.y. susideda tik iš stumdomų stiklinių lauko pertvarų. Taip naudojant engavos principą šiame name žmogus pagal savo poreikius gali turėti tiesioginį ryšį (atverdamas visas tas pertvaras) su savo kiemu-gamta neišeidamas iš pastato, tiek būti savo uždaroje intymioje namų erdvėje užstumęs visas pertvaras ir taip atsiribojęs nuo viso pasaulio esančio už tų pertvarų.

Medžiagą paruošė architektas Arnoldas Asauskas.