Kategorija: Mūsų kraštuose

Kviečiame Jus kartu su Kyumeikan Kendo mokyklos vaikais dalyvauti Nacionalinio Vinco Kudirkos dailyraščio konkurse „Rašom“.
Dailiojo rašto darbas rašomas ranka, rašytinėmis raidėmis rašaliniu parkeriu, mėlynu rašalu. Nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. visi dailyraščio konkurso dalyviai siunčia savo darbus paštu arba pristato adresu: Lietuvių kalbos instituto Lituanistikos židinys, P. Vileišio g. 5, LT10308 Vilnius, Lietuva.
Dailyraščio konkurse gali dalyvauti moksleiviai nuo 3 klasės ir suaugusieji. Skiriamos trys konkurso dalyvių grupės: 3–6 klasių moksleiviai, 7–12 klasių moksleiviai ir suaugusieji. Kiekvienai grupei skiriamas skirtingas tekstas. Dailyraščio konkurso vertinimo komisija, vertins dailiojo rašto darbus ir atsižvelgs į teksto išdėstymą, rašto aiškumą ir tolygumą, darbo estetiką, atidumą ir kalbos taisyklingumą.
Kiekvienos grupės nugalėtojas ir originaliausio darbo autorius bus apdovanoti keltų bendrovės „Tallink Latvija“ kruizu Ryga–Stokholmas–Ryga 4 asmenims.
Daugiau informacijos apie konkurso sąlygas rasite interneto tinklalapyje: lki.lt
Džiaugiamės puikia tradicija Lietuvoje, kuri Japonijoje turi gilias tradicijas. Dalinamės šia gera žinute kartu su Jumis ir ketinimais, kad dalyvausime kartu!

Įdomu ir smalsu pasidaro, kada Kauno miesto prieškario istorija turi tokius faktus:
„Kai likus visai mažai laiko iki 1924 m. Paryžiuje vykusios olimpiados lietuviai pranešė dalyvausią, organizatoriai susizgribo, kad neturi mūsų šalies himno natų. Delegacija buvo įpareigota jų nepamiršti, ir būtent tų, kurios būtų adaptuotos kariniam orkestrui“, – pasakojo V. Akmenytė-Ruzgienė.
Olimpinėje paraiškoje Lietuva buvo įrašiusi 33 sportininkus, kurie turėjo atstovauti 7 sporto šakas: boksą, dviračių sportą, fechtavimą, futbolą, imtynes, gimnastiką ir šaudymą, tačiau dalyvavo tik futbolo varžybose (13) ir dviračių rungtyse (2). Nepasisekė nei vieniems, nei kitiems. 
Pasak A. Jakšto, Lietuvos sportininkų delegacijos vadovas Steponas Garbačiauskas ėmėsi dar vienos „sportinės“ misijos – po olimpinių žaidynių tarėsi dėl aprangų įsigijimo. Jų pagrindu lietuviai patys siuvo aprangas. Daugiau ir plačiau ieškokite čia.

Tekstas žmogaus – nepaprasto Trenerio iš didžiosios raidės Lolitos Dudėnienės. Žmogaus kuris yra besalygiškai atsidavęs džiudo ir savo sportininkams. Yra iš ko mokintis – mokinamės!
Jei nori tobulinti savo kaip trenerio žinias ir įgūdžius, progresuoti kaip treneris, tu turi būti pakankamai protingas, kad tai darytum, ir gal būt pakankamai kvailas, kad manytum jog nieko svarbiau gyvenime nėra.
Gyvenime mes galėtume daug daugiau pasiekti bei uždirbti pinigus prekiaudami nekilnojamu ir kilnojamu turtu, kurdami programinę įrangą, užsiimdami bizniu – tikrai daugiau nei treniruodami vaikus. Tai nereiškia, kad treniruodami sportininkus treneriai ar sėkmingai rezultatų siekiantys sportininkai negali uždirbti pakankamai pinigų. Gyvenimo patirtis rodo, kad didžioji dauguma su profesionaliuoju koviniu sportu susijusių žmonių protinį ir fizinį pajėgumą sėkmingai panaudoja daugelyje gyvenimo sričių. Daugelis trenerių atlieka ne tik tiesiogines trenerio funkcijas – jie yra ir menedžeriai, ir psichologai, ir masažistai, geri organizatoriai.
Tad manau, kad visi turėtų žinoti, koks svarbus trenerio darbas ugdant lyderius ne tik ant tatamio, bet ir gyvenime.

Daugelis sportininkų sako, kad jiems nerūpi, kiek treneris žino, tačiau jiems rūpi, kiek jis tuo sportininku rūpinasi. Tai nėra visiška tiesa. Aš tikiu, kad reikia rūpintis savo sportininkais. Jie turi jumis tikėti ir pasitikėti, kai jūs pasakykite jiems pakeisti svorio kategoriją, pakeisti techniką, daryti treniruotę ne ant tatamio, o štangų salėje – jie turi tikėti, kad jūs viską darote iš širdies ir dėl jų gerovės. Kad nesvarbu, kokį technikos arsenalą jūs valdote, nesvarbu, kiek jūs žinote apie naujausias treniruočių metodikas, nesvarbu jūsų meistriškumo laipsnio dydis, jei jūsų sportininkai jumis nepasitiki ir jūs dėl jų neatiduodat savo širdies – jūs niekada nebūsite GERAS treneris. Jei jūsų sportininkas pasieks savo tikslą, tai bus dėka jūsų įdėto darbo, širdies, jūsų tobulėjimo, o ne dėl jūsų paties.
Rūpinimasis sportininku yra būtinas, tačiau to tikrai nepakanka. Galite mylėti savo sportininkus, kaip savo tikrus vaikus, bet jei jūs nežinote pakankamai, negalite parodyti, kaip atlikt teisingai rankos laužimą ant priešininko rankos, ir kad tuo metu kojų keliai turi būti suglausti – sportininkas tikrai nepasieks tiek, kiek jis galėtų pasiekti, jei treneris turėtų daugiau žinių apie techniką.
Jeigu jūs visiškai savanaudiškas asmuo, jokie patarimai nepakeis jūsų. Tačiau jei jūs domitės naujienomis, ieškote variantų kaip patobulinti savo, kaip trenerio, žinias ir įgūdžius, esate treneris, kuris nuoširdžiai nori padėti sportininkams pagerinti savo rezultatus ar motyvuoti sportininką pasiekti aukščiausią, kokį tik jam įmanoma, tikslą- jūs einate teisinga linkme.
Treniravimas reiškia daug. Ypač, jei kalbame apie pergalę.
Visų pirma, geras treneris verčia dirbti sunkiau, nei atrodo, kad galėtumėte ir patys save priverstumėte. Intensyvumas yra raktas į pergalę. Jis padės jums, kai kovosit su priešininku, turinčiu geresnę techniką, daugiau patirties, geresnę taktiką. Tačiau nieko nepasieksit be gero fizinio pasirengimo ir be psichologinio stabilumo. Treneris verčia, skatina ir reikalauja daugiau nei sportininkas tiki, kad įmanoma. Ir kai bus labai sunku, geriausia būtų savęs paklausti: ar tau patinka pralaimėti?

Čia tiktų posakis geriau pamatyti savo akimis ir išgirsti savo ausimis. Tada neliks abejonių pokalbio metu ir visada turėsite galimybę po susitikimo paklausti vieną asmeninį klausimą į kurį bus duotas atsakymas. Šie sakiniai labiau tiktų žinutės gale. Jie skirta tiems kurie nori greičiau sužinoti, kaip viskas praėjo.
Salė sutalpino šiek tiek daugiau žmonių nei planavome, laikas praėjo taip greiti kaip ir prasidėjo. Klausimai su plačiais atsakymais iš kurių kiekvienas galėjo rasti atsakymą į būsimą klausimą kuris sukosi pas kiekvieną galvoje. Ačiu, kad susirinkote ir viso geriausio! Taip galima trumpai apibudinti dviejų valandų trukusį vakaro susitikimą.
Jei dar pasigilintume giliau, atsakykime pirmiau į klausimą sau: kas aš esu? ką aš matau? su kuo gyvenu? Visi atsakymai yra dar prieš mums ateinant į šį pasaulį…Ieškokime jų savarankiškai be knygų, bet su mokytojo pagalba.
Reikia pasidžiaugti, kad atsiranda lietuvių, kurie vyksta į svečias šalis, semiasi patirties ir gryžta į Lietuvą, kad galėtų pasidalinti žiniomis. Kęstutis laukiamas mokyklose, įkalinimo įstaigose, organizuoja pristatymus, stato spektaklius ir svarbiausiai – kalbasi su žmonėmis jiems suprantama kalba. Kaip Kęstutis sako, kad mes lietuviai turime kažko daugiau (žodžiais neaprašysi emocijos) nei kiti ir tai reikia labai vertinti, kaip vertinti pastangas vaikus padaryti gerais žmonėmis.

Štai ‘Garso korys’ jau audžiasi Šiuolaikinio meno centro skaitykloje Vilniuje, Vokiečių g. 2. Iki Spalio 7 dienos, I-V nuo 12 iki 19 val.
Keletas susitikimų greta korio:
2011 09 30 18:00 Garsuotės gamta – paskaita aplink garsą.
2011 10 04 16:00 Garsuotės mankšta – atliekame įvairiausius kūno ir minties judesius žadinančius klausą, po to keliaujame miestu ir klausomės. Grįžę bendraujame žodžiais, garsais, piešiniais…
2011 10 05 12:00 Garso kūnas ir jo sodas – dirbtuvės, į kurias dalyviai kviečiami atsinešti garsą skleidžiančius daiktus. Tuomet kuriame ir gaminame įvairiausius instrumentus, mikrofonus kuriais tyrinėjame skambesį ir atliekame savitą koncertą / repeticiją.

Pastarųjų dienų įvykiai parodė, kad kai kuriems Aplinkos ministerijos pareigūnams nėra nieko švento ir jų įžūlumui tiesiog nėra ribų. Jie tesugeba kiekvienais metais didinti vilkų sumedžiojimo kvotą, nesigilindami į problemą. Šiais metais nuo medžiotojų kulkos kris 60. O kiek dar kris nuo brakonierių.. Nors medžioklės sezonas prasidės tik gruodžio 1 dieną, šaudo jau dabar ir net neslepia to. Kai ateis laikas – įsiteisins. Siūliau ministerijai būdus, kaip galima lengvai patikrinti, kuriuo metų laiku sumedžiotas vilkas – jokio atsakymo. Kiek buvo kalbėta, kad baudos už nelegaliai nušautą vilką yra juokingos. Padidino nuo 64 Lt iki 300 Lt. Nors vien tik už kailį medžiotojas ar brakonierius (koks galų gale skirtumas) gauna 1000 Lt. Pagaliau nebuvo nė vieno atvejo, kad už nelegaliai nušautą vilką kas nors būtų nubaustas. Susidaro įspūdis, kad ministerija tai tyliai laimina. Mažiau vilkų – mažiau problemų. Iš pranešimų ministerijos tinklalapyje leidžiama suprasti, kad vilkų laukia stumbrų likimas. Tik kaip eksponatas. O žmogus viskas sureguliuos. Dabar suvokiu, kad mes buvome per daug pakantūs. Vis dar tikėjausi, kad Selemonas Paltanavičius ir Laimutis Budrys, nuo kurių ir priklauso, ką pasirašys ministras, dar tebėra kažkiek ir gamtininkai. Bet kai L.Budrys vienam miškų urėdui pasakė, kad „nors ir neša mums vainikus, bet mes vistiek padidinsim kvotą iki 60 ir leisim medžioti nuo spalio“, tai beliko tik kaltinti save už tą begalinį naivumą. Tapo aišku, kad „mokslininkai“, kurių rekomendacijomis jie vadovaujasi, tėra tik priedanga. Tad belieka kovoti. Nors ši kova daro didelę žalą mano mokslinei karjerai ir asmeniniam gyvenimui, bet sąžinė neleidžia elgtis kitaip. Dabar, kai yra tiek alternatyvų tam vilkų šaudymui, siekiant apsaugoti ūkininkų turtą, neteisybė atrodo tik didesnė. Daugiau neišsiplėsiu. Visa esmė surašyta peticijoje, kurią galite rasti adresu www.priesmedziokle.lt
Ši peticija skirta mūsų šalies prezidentei ir už aplinkosaugą atsakingam Europos komisarui. Jau daugiau nebeliko į ką kreiptis pagalbos. Tik į Lietuvos žmones, kurie, labai tikiuosi, pasipriešins šiam absurdui. Pasirašykite peticiją www.priesmedziokle.lt Kas žino, galbūt Gamta jums kada nors atsidėkos. Su nuoširdžiausiais linkėjimais Andrius Gaidamavičius