Rokas, jauniausias kovų dalyvis
Kovų diena be nugalėtų
Gyvename mes laikais, kuomet viena yra galvojama kita daroma, o trečia visai kitaip aiškinama. Dažnas žmogus nebejaučia beesantis vertybė. Ne todėl, kad yra pranašesnis kažkuo prieš kažką, bet dėl to, kad gali sąmoningai dalyvauti bendroje veikloje su kitu žmogumi. Šiandien buvo nepakartojama praktika šitos vertybės. Mačiau žmones, mačiau žmonių veidus, mačiau jų rankas ir auras. Ir visa tai turėjo paskirtį. Kiekviena mintis, kiekvienas žvilgsnis turėjo savo paskirtį, turėjo tikslą. Kiekvienas kirtis kiekvienas žingsnis sudarė visumą, bendros idėjos, žmogiškumo apraiškos. Dėkui visiem dalyvavusiem šiandienos bendroje Kendo praktikoje, suteikusiem galimybę atsirasti bendrumui tarp tokių skirtingų žmonių. Beje, ruoškitės jau kitai Kendo kovų dienai – balandžio 24 dieną. Karolis
Kendo kunigaikščių menėje
Studentas ir Kendo
„STUDENTO PRIEDERMĖ RIMTAI, STROPIAI EITI PASIRINKTOJI MOKSLO ŠAKA, KAD BŪTŲ PASKUM, UŽĖMĘS KURIĄ VISUOMENĖS AR VALSTYBĖS INSTAIGOJE VIETĄ, IŠMANINGAS SPECIALISTAS“ – Antanas Smetona. Įdomi ta studentų padermė ir priedermė: jauni, dažnai energingi ir daug ko siekiantys, o kartais- tik pasyvūs stebėtojai. Kad ir kokios jų dorybės ir vertybės bebūtų, tai asmenys, kuriems visuomenė paskyrė itin atsakingą bei sudėtingą vaidmenį – užaugti ir tapti geresniais nei buvusieji prieš juos. Geresniais visais atžvilgiais, kokius tik galima įsivaizduoti. Deja deja… Dėl nežinia kokios priežasties studentai ne visi yra pajėgūs teisingai augti ir, kas blogiausia, dažnai tas procesas stabdomas tiek visuomeninių mažumų, tiek daugumų, pavienių asmenų ar netgi aukščiausių valstybinių institucijų. Tad ir daug matytų bei pažinotų studentų tiek ir tegali – plaukti visa-ko pasroviui.
Būdamas studentu, nepasinaudojau milijonu man pasiūlytų galimybių, jų net nepastebėjęs, net neapsvarstęs. Tikrai yra daug studentų, kurie nuo bakalauro pirmo kurso pirmo pusmečio pirmo mėnesio pirmos dienos jau jaučia, dėl ko jie yra čia, ką jie gali ir turi nuveikti… Taip jau įvyko, kad aš buvau vienas iš tų, kurie tiesiog trynė suolą ir per daug nesistengė perprasti to, ką galima gauti iš universiteto bei jo bendruomenės. Vėliau vieni reikšmingi įvykiai sekė kitus, o šie dar kitus ir taip palaipsniui kažkas keitėsi tiek mintyse, tiek ir akyse. Paskutinis ir gan intensyvus reiškinys buvo KENDO. Tačiau KENDO nebuvo kaip kažkas, kas išsyk sutvarkė viską, ką manyje reikėjo tvarkyti. Svarbiausia, kad praktikuojant KENDO suvokiau, ko iš tikrųjų man iš KENDO praktikos, iš šios patirties reikia. Nežinojau, kam man reikia tiesioginės sporto teikiamos naudos – tvirtesnio kūno. Fizinio pajėgumo demonstravimas ne mano būdui – džiaugtis gyvenimu puikiai sekėsi ir turint esamus atletinius gebėjimus, o dvasia ir mintimi jaučiausi tvirtas ir neįveikiamas šio pasaulio išmėginimų. Kaip perskaitytos knygos, turtingos mintimi ir dvasia, yra menkai ko vertos, jeigu jose esantis tekstas nepadeda man savęs pažinti, taip ir veikla, nesiejama su tikslu padėti užduoti sau reikalingą klausimą ir rasti atsakymą, yra tik paklydimas tarp nesuskaičiuojamų mano kaip žmogaus galimybių.
Po pusmečio treniruočių sugebėjau sau užduoti minėtą „kam man to reikia?“ klausimą, turėdamas tikslą rasti tinkamą atsakymą. Praėjo dar pusmetis, ir radau kitą klausimą, kuris tapo savotišku atsakymu į pirmąjį: ki-ken-tai-ichi (気剣体) (ki – energija (siela), ken – kardas (minčių tąsa, vidaus ir išorės susiliejimas), tai – kūnas (fizinis elementas, pavaldus mintims), ichi – viena (viename). Japonų kalba ši frazė apibūdina būseną, kai visi svarbiausi kirčio elementai tampa vienu ir pasireiškia kaip tobulas kirtis. Kasdienėje veikloje šis principas taip pat atrodo teisingas. Kūnui reikia ne tik energijos, bet ir motyvacijos, kam ši energija reikalinga. Tam, kad protas tinkamai valdytų kūną, reikia pakankamai energijos ir tinkamos sąsajos tarp visų trijų elementų – kūno, sielos (širdies?), proto. Žmogus nėra paprastas darinys – nereikėtų pasikliauti vien tik kitų pateikiamais faktais apie tai, kas žmogui tinkama. Tik pažinęs tiesą, kad menkai save pažįstu, galiu toliau ieškoti, kaip tinkamai augti – tiek fiziškai, tiek dvasiškai.
Kyumeikan KENDO mokyklos vardu kviečiu visus VDU studentus pamėginti pasinaudoti KENDO praktika kaip savęs pažinimo įrankiu, padėsiančiu augti. Visi norintys bei abejojantys laukiami VDU sporto centre, didžiojoje sporto salėje. Treniruotės vyks trečiadieniais nuo 15h. Pažintinė treniruotė įvyks balandžio 7d. 15h. Daugiau informacijos kendo@kendo.lt arba skype „mansha“.
Kendo karininkų ramovėje
Kovo 24 dieną Kauno karininkams įgulos ramovėje pristatysime senosios Japonijos kovos meną su kardais – kendo. Kodėl karininkų ramovėje?
Lietuvos karininkija tarpukario respublikoje buvo ypatingas visuomenės sluoksnis. Lietuvos karininkija turėjo neginčijamų nuopelnų apginant ir tvirtinant Lietuvos valstybę per 1918-1923 m. kovas už nepriklausomybę. Buvo laikotarpis, kai mūsų kariams teko vienu metu kovoti net trijuose frontuose – su bolševikais rytuose, lenkais pietuose ir bermontininkais Vidurio Lietuvoje. Nepaisant visų vargų ir grėsmių, jauna valstiečių valstybė atsilaikė ir stojosi ant kojų. Jai trūko daug ko, skurdas žvelgė iš visų kampų, tačiau vienas didžiausių trūkumų buvo šviesuomenės, inteligentijos stoka. Šią nišą buvo pašaukta užpildyti ir jaunosios Lietuvos karininkija, tuo metu įgijusi aukštą visuomeninį, moralinį, o taip pat ir politinį svorį, dabar sakytume „reitingą“. Juk būtent karininkija kartu su savanoriais, gavusiais žemės, ir buvo pagrindinė to meto Lietuvos valstybės stuburas, pagrindinė jos atrama.Todėl, valstybei atsigavus, atsiradus gerbūviui iškilo būtinybė šiai gerbiamai visuomenės daliai pasistatyti reprezentacinį pastatą, simbolizuojantį jos statusą. Tai ir buvo atlikta 1935-1937m. – tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, Adomo Mickevičiaus gatvėje, iškilo didingas, iki šiol nepraradęs savo estetinės vertės pastatas – KARININKŲ RAMOVĖ. Pabrėžtina, kad jis buvo pastatytas už pačių karininkų surinktas lėšas.
Pradžia buvo tokia – 1919m. liepos 23d. įsteigiamas Kauno įgulos karių klubas. 1924m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Šis, visai nemilitaristiškai skambantis pavadinimas atspindėjo mūsų tautos požiūrį į karą – juk lietuviškas žodis „ginklas“ yra kilęs nuo „gintis“, tad ramovė, kaip atvanga nuo karo vargų, turėjo pabrėžti taikų tautos mentalitetą. Ramovės tikslas buvo suburti kariškius „į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti karo ir bendrajį mokslą, švietimą, sportą…“ Senoje sporto salėje prieškario metu vyko fechtavimo užsiėmimai. Daugiau ir plačiau ieškokite čia…