Kategorija: Kyumeikan

Paskelbta

Paskutinis žiemos vakaras Vilniuje

Šios savaitės pirmadienį nusprendėme kartu su instruktoriumi Ričardu vykti drauge į Kyumeikan mokyklos Vilniaus padalinį bendrai pasitreniruoti ir arčiau susipažinti su vilniečiais. Vykome dviem automobiliais šešiese – instruktorius Ričardas bei mokyklos nariai Kęstutis, Evaldas, Egidijus, Aleksandra ir Gailė. Pakeliui drėbė šlapiu šalančiu sniegu – žiema taip atsisveikino.
Vilniečių kendo treniruotės vyksta Lazdynų laisvalaikio centro, esančio Erfurto gatvėje trylika, antrame aukšte esančioje karatė klubo „Saulės žiedas“ salėje. Moterų persirengimo kabinos su dušais – kairėje, vyrų – dešinėje. Salė – vidutinė dydžio, šiek tiek mažesnė nei dabar kauniečių naudojama, tačiau su jaukiu apšvietimu, geromis šiltomis grindimis, tinkama erdve kendo praktikai atlikti. Vilniečių susirinko vienuolika, mūsų – penki ir Ričardas. Šalia gerai pažįstamų vilniečių senbuvių Algirdo, Lauro, Nerijaus, jau pažįstamo iš Birštono seminaro aukštaūgio Nerijaus susipažįstame ir su kitais vilniečiais, palyginus nesenai pradėjusiais praktikuoti kendo. Matyti ir dvi merginos.
Atliekame katas, apšilinėjame. Evaldas praveda bendrus apšilimo pratimus ratu išsidėsčiusiems kendokoms. Po to, Ričardas tvirtu praginimu sustato dalyvius į eilę ir pradedama bazinių pratimų seriją, kuri išsiskiria, ramia, tvirta ir nuoseklia eiga, lavinančią bazinę techniką. Užsidedame šarvus ir šarvuotieji kandokos atlieka motodachi funkcijas kitiems naujokams, dar kol kas bepraktikuojantiems be šarvų. Nustebina vilniečių entuziazmas, sutelktumas ir geras bazinių men, kote ir do kirčių įvaldymas. Kirčių serija, kuriuos nustato Ričardas, ilga ir tam reikia nemažai ištvermės. Po to kendokos išskiriami į dvi atskiras grupes – šarvuotų ir nešarvuotų, kur praktika tęsiama. Ričardas paskelbia kirikaeshi ir džigeiko. Tarpusavyje kovodami apsukame du kartus. Su šarvais kovoja vilniečiai Algirdas, Lauras, aukštasis Nerijus ir vis atvykę kauniečiai. Po to, Ričardas atskirai išskiria Laurą ir Egidijų, o likusius suskirstęs į dvi grupes, meta į ataką vienas po kito lavina prieš anuos du. Ir taip trimis – keturiomis bangomis. Koncentruota džigeiko labai gerai praplečia ištvermės ribas, kai jautiesi tarytum į kampą užspęstas vilkas, kuriam trauktis nebėra kur. Treniruotė baigiasi seiza.
Tokios treniruotės sustiprina kovinę dvasią, vienybę ir bendrumą. Visi vienbalsiai džiaugėsi susitikimu ir išreiškė viltį susitikti dažniau.
Po to valandos kelionė namo paskutinių dienų žiemos keliais…Egidijus Milašius

Paskelbta

Iaido praktika šeštadienį

Atnaujiname iaido praktikas Kauno Ąžuolyno sporto ir sveikatingumo centre kiekvieną šeštadienį nuo 9 val. ryto. Priimsime į praktikas ir naujus žmones. Registracija el. paštu: kendo@kendo.lt
Iaido

Ankstesniuose straipsniuose Robertas pasakojo:
Jeigu būtų reikalas apibūdinti IAIDO keliais žodžiais, tai buvimas čia ir dabar arba Zanshin. Lietuviškai gal netgi geriau būtų sakyti pasirengimas bet kam čia ir dabar. Tačiau kaip dažnai pasitaiko – ką japonai sugeba pasakyti vienu žodžiu europiečiams sunku išreikšti net vienu sakiniu.
Taip ir tų laikų kovotojas siekė meistriškumo, praktikuodamas atskiras kovines situacijas. Šios kovinės situacijos su įsivaizduojamu priešininku kiekvienoje IAIDO mokykloje buvo užkoduotos, vadinamosiose KATA formose. Užkoduotos, tinkantis čia žodis, nes KATA atliekant meistrui viskas atrodo paprasta ir aišku, tačiau pačiam pakartoti be pašalinės pagalbos nepavyks nors ir kiek įdėmiai bežiūrėtum.
Taigi, apibendrinant ir viską galutinai europietiškai įrėminant, IAIDO, tai:
greitas, tylus (jeigu norit nepastebimas) kardo ištraukimas, kartu su kirčiu arba/ir jam sekant, kraujo nukrėtimas ir grąžinimas į dėklą, vienoje ar kitoje situacijoje.

Paskelbta

Birštonas, antroji diena

Sekmadienio rytas mažiau šaltas, tačiau vėl toks pat gražus ir giedras. Pusryčiai. Nepaslėpsi, kikenimų mažiau ir nuovargis pradeda jaustis. Šeštadienį nemažai žmonių išvyko į namus. Dešimt trisdešimt bazinę kendo praktiką, katas, ir dži geiko pradeda Vitalijus. Ričardas ir Raimonda rūpinosi kitais Japonijos dienų renginiais. Sekmadieninis užsiėmimas praėjo taip pat smagiu tempu, katoms buvo skirta kokia dvidešimt minučių, technikai – pusvalandis, o dar valanda su viršum – kovoms, kurių buvo tik truputėlį mažiau nei šeštadienio. Tačiau jos pareikalauja sekinančių pastangų, kai joms priešinasi kūnas ir sąmonė. Vitalijus vis kartoja, – štai ši paskutinė kovas, ana – paskutinė ar ta – paskutinė. Paskutinė. O po to – dar kirikaeshi. Desertui…
Papietavę, su Kęstučiu nuėjome į Birštono bendruomenės centrą, kuriame visi dalyviai iš esmės jau susirinkę. Pasitinka japonologė Gabija, Raimonda, Ričardas ir visur esantis Birštono vicemeras Juozas Aleksandravičius. Miesto vicemeras ir Ričardas pristato Japonijos dienas. Įdomu stebėti, kaip prasideda kaligrafijos pamoka. Gabija ramiai dėsto japoniškos kaligrafijos pradmenis iš pušų sakų tušą atidžiai trinantiems mokiniams. Potėpiai. Atsargūs. Po kurio laiko užsimezga ryšys, pratybos užverda, jei taip čia tinka parašyti. Birštoniečiai, pataliukais stebėję, įvykius, patys pradeda imti teptukus į rankas, o ypač tada, kai Raimonda šalia pradeda arbatos ceremoniją. Neparašiau, kad palangėse per visą sieną išdėstyti Mindaugo fotografijos darbai iš Japonijos, kuriuos apsilankę Japonijos dienų dalyviai apžiūri. Vicemeras kantriai su kitais dalyvauja arbatos ceremonijoje, kuri vedami keliomis serijomis, kad kuo daugiau žmonių galėtų susipažinti su šiuo menu, jo tradicija. Šalia pateikiama japoniškos „Žalios arbatos“ prezentacija, susidomėjusieji vaišinami kelių rūšių arbata. Renginys trunka kelias valandas, visur ramus aktyvus susidomėjimas, bendruomeniškumas.
Su Kęstučiu išplauname sale ir parengiame ją kendo prezentacijai. Pasirodo pirmieji susidomėjusieji. Pradeda kendo pristatymą.
Sekmadienio pavakarė. Metas namo. Nuvargę kaip …. Patys galite epitetus parinkti. Viskas beveik tiks. Išsiskiriame su Birštonu. Siela dainuoja. Kažkas panašaus į AC/DC „Ride on“. Važiuok namo…
Išvados – dėka intensyvių seminaro užsiėmimų pagerėja technika, koncentruota mintis į kiekvieną kūno ląstelę įstumiama bendru ritmu. Atsiminimas lieka. Judėjimas keičia tingumą. Prigimtinį tingumą. Sužinai savo lygį. Vienu žodžiu – dirbti reikia. Ir taip iki mirties. Kolektyvinė dvasia sustiprėja. Tautų draugystė irgi. Tautos mušasi bambukiniais kardais, po to maloniai padėkoja vienos kitoms. Humoro ir geros nuotaikos, kaip supratote, netrūko. Aš net pagalvojau, kad beveik galima dokumentinį filmą šia tema sukurti, tokį antidepresinį…. Su jumis buvo visas dvi dienas Egidijus Milašius.

Paskelbta

Birštonas, pirmoji diena

Nepamenu, kada Ričardas paskelbė apie Japonijos dienas Birštone. Nepamenu ir programos turinio. Paaiškėjo vėliau. Detalės kito. Tačiau Japonijos dienų skelbimas atrodė gražiai.
Vasario vienuoliktosios rytas išaugo brandžiai žiemiškai šaltas. Minus dvidešimt septyni ar minus dvidešimt keturi. Kaip kur rodo.
Mašina su šarvais, šinajumi, bokenu, rankšluosčiu, dar keliomis būtinomis dėl higienos ar švaros smulkmenomis suvaitojo kančios balsu ir …. mano nuostabai, užsivedė.
Kaunas atrodė ištuštėjęs, tačiau žiemos rytas buvo ir šaltas ir saulėtas ir gražus, dėl ko širdis ir kūnas maloniai nusiteikė busimam seminarui, jo intensyvioms treniruotėms, prakaitui, nuovargiui, draugiškiems pokalbiams ir nemenkiau draugiškiems kovų kirčiams. Trumpiau – dvi dienos kendo. Kas buvęs tokiuose seminaruose, visada prisimins kaip seminaro pabaigoje būna malonu, kai jautiesi tarsi iškarštas šuva lengvoje smegenų sutrenkimo būsenoje, nors sieloje būna palaima ir ramybė, kadangi žinai, kad prasilakstei, pajudėjai, patobulinai kirčius, kovojai, laimėjai ir pralaimėjai, surinkai mėlynes tarp šonkaulių, rankose, kartais labai įdomiose kūno vietose – žodžiu kiekvienam individualiai pagal bendrą ir individualią likimo programą.
Birštono gimnazijos mažoji sporto salė spindi švara. Švelniu tarsi jaunos merginos skruostu parketu, laukia mūsų dojo narių iš Kauno ir Vilniaus, lenko iš Lenkijos, baltarusės merginos iš Minsko, draugų latvių iš Daugpilio kendo klubo „Musashi“ ir draugų kaliningradiečių iš Kaliningrado kendo klubo. Kvietimai buvo išsiusti ir Lietuvos kendo asociacijos nariams. Salėje buvo numatytos vietos žiūrovams, kadangi sekmadienį laukė kendo prezentacija, be to, ne visi kendokos buvo numatę dalyvauti kovose. Persirengėme. Netrukus atvyko ir septyni kaliningradiečiai, santūri daili minskietė Margarita. Lenkas, latviai ir asociacijos nariai neatvyko.
Pusę vienuolikos Ričardas tvirtu ritmu intensyviai pradėjo bazinę kendo praktiką, dėmesį suteikdamas į kirčių techniką. Kaip visada – ryžtingai ir tvirtai. Po to kaliningradietis Vitalijus pratęsė bazinę kendo praktiką, dėmesį sutelkdamas į kojų ir žingsnio techniką. Ritmas dinamiškas, visų nuotaika pakili, saulė praskaidrina nuotaiką. Nepastebimai prabėgo pusantros valandos. Vyrų drabužinėje dušo nebuvo. Tiek to. Keliese pusnuogiai pasivartėme mokyklos kiemo sniege ir išsitrynėme rankšluosčiais. Vaikams juk pamokų nebuvo ir sniegas ne geltonos spalvos. Po to pietūs sanatorijos „Tulpė“ kavinėje. Pakeliui apžvelgiame atsinaujinusį ramų Birštoną. Užsukame į savo būsimą nakvynės vietą privačiame name, kur šeimininkai vargsta atšildydami atšalusį vandentiekį. Po pietų, kiekvienas kas sau. Atskirai ar grupelėmis. Rūpi pasižvalgyti po ramų nuostabų kurortą. Krantinė, Vytauto kalnas su paminklu, parkas. Prie slidinėjimo kalno stebime profesionaliai skriejančius žemyn mėgėjus, kurie vėl velke tempiami į kalno viršūnę. Pasistengta investuotojų ir vietinės valdžios… Ką čia bepridėsi. Miestelis, kuriam gyvena tik šiek tiek daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų, atrodo kaip ramybės poilsio oazė. Aišku, jeigu pradėtum klausinėti miestelėnų, kaip jie gyveną, neabejotina, kad pradėtų dievagotis, kad tas negerai, tas blogai. Tačiau kai matai užšalusio Nemuno vingį, snieguotus pušynus, atsinaujinusias sanatorijas, gurgždantį sniegą nuo pravažiuojančių į procedūras brangesnių mašinų, taip ir norisi gurkštelėti šalto „Vytauto“ ar bent jau „Birutės“ šiame šaltame žiemos rojuje.
Penkioliktą valandą pradėjome nuo katų, suskirstyti į tris grupes. Ką tik persirengę prisijungė vilniečiai Jokūbas ir Nerijus. Dirbome kokias keturiasdešimt minučių. Po to kokią valandą vyko darni dži geiko praktika. Tempas vis didėjo. Iš Kauno atvyko papildymas – Aldevinas, Kristupas ir Simonas. Pertraukėlė ir intensyvi kendo kata. Ne mažiau kaip valanda. Kiekvienas iš vilkėjusių šarvais kovotojų turėjo laimės patirti nuo dvylikos iki keturiolikos kovų su pačiais įvairiausiais kovotojais su skirtinga patirtimi, braižu, stiliumi, charakteriu. Salėje girdėjosi ritminga vibracija, kaip pasakojo jau vėliau Arnoldas. Nuo susigrudimų kartais bet kuris gaudavo visai iš ne savo porininko. Beveik Durbės mūšis iš 1260- ųjų… Fotografavusios Diana, Daiva ir Jolanta pasakojo, kad buvo įdomu pagauti kovų kadrus. Kiek pamenu salė kampe stovėjęs Ričardas šypsojosi ir vis kažką ragino apie silpną dvasią. Daugiau neišgirdau, nes šalmą stipriai užveržiau. Tikras mūšis, kuris baigėsi devynioliktą valandą. Šlapias prakaituotas nuvargęs seiza. Štai tada ir užplūsta druskingos laimės akimirka. Na patys suprantate, kas tuo užsiminėjote.
Ar čia reikia aiškinti kaip skubėjome į vakarienę? Po to geliančius raumenis ir kaulus gaivino sanatorijos „Tulpė“ pirtys ir baseinas. Kiek akys užmatė, visur taškėsi draugiškai pavargę seminaro veidai. Pagarba birštoniečiams, sumaniusiems šį paprastutį, tačiau malonų kompleksą. Būta pasaulyje daugiau pirčių, būtų daugiau gėrio ir mažiau karų kiltų iš apykvailio godumo.
Nusausėję ir įsikūrę kitame name (Jolanta apsigyveno viešbutyje, kaliningradiečiai irgi kažkokiuose nakvynės namuose apsistojo), drauge patraukėme į Birštono centrą, kur puikavosi nacionalinė lietuviška picerija. Gaila, kad linksmieji vilniečiai Lauras, Nerijus ir Algirdas išvyko namo. Teko girdėti, kad ir Italijoje pasitaiko picerijų, kad italai taip pat mėgsta picas. Picerijoje sustūmėme tris stalus ir susėdome su picomis, šaltais alaus bokalais, šypsenomis, pasakojimais iš ankstesnių sesijų (seminarų) Japonijoje, Kaliningrade ar Rygoje, atsipalaidavome ir ilsėjomės klausydami gražių dzūkiškų dainų sklindančių iš abiejų picerijos galų. Ne dar neišnyko Lietuvoje daina, nes dar dainuoja Dainava! Kiek vėliau dainas užtraukė ir kaliningradiečiai. Vakaras buvo gražus ir prasmingas, kolektyvinė kovos dvasia sklandė kažkur šalia. Vieningumo jausmas apgaubė šiuos įprastame gyvenime į savo namučius tempiančius šapelius žmogučius. Tęsinys pakeliui. Egidijus Milašius

Paskelbta

Jau vėl vasario 16-oji!

Mes esame mokyklos nariai. Kiekvienas esame asmenybė. Kiekvienam nelengva atsisakyti savo egoizmo tam, kad drauge išmoktumėme Kendo ir eitumėme tuo sunkiu keliu. Tvirtumo ir vyriškumo keliu, kai reikia pačiam priimti sprendimus bet kurią akimirką, kai nėra ko pasiklausti ar kai skausmingai sunku dėl neaiškių pasekmių. Tada iškyla atsakomybės klausimas. Kiekvieno iš mūsų, kuris iš mūsų gali prisiimti atsakomybę už save ir kiek turi jėgų už visus kitus, už mokyklą, už šeimą, už bendriją, už bendruomenę ir už Tautą. Tada kiekvienas svarbus, kuris gali prisiminti, gerbti ir kovoti, nenulenkdamas vergiškai galvos prieš vienadienius blizgučius.
Todėl niekada ir niekur nestokite šalia tų, kurie nusivilia mūsų Tauta, Valstybe, bendruomene, papročiais, kultūra ir būdu. Tai kelias į pražūtį ir išnykimą.
Gerbkime mūsų Tautą ir mūsų Valstybę, nes kiekvienas iš mūsų yra Tauta ir Valstybė, tiek kiek mes galime pasipriešinti ir pasakyti savo tiesą savaip, tačiau neabejotinai tvirtai ir išgalim apginti savo pagrįstą požiūrį.
Kyumeikan kendo mokykla kviečia visus drauge švęsti Valstybės atkūrimo dieną vasario 16-ą dieną ir ta proga aplankyti koncertą, kuris įvyks Kauno kultūros centre „Tautos namai“, adresu Vytauto pr. 79, š.m. vasario 16 d., 15.00 val., kuriame šoks ir mūsų mokyklos narė Gailė. Koncertas nemokamas.

Gailė

Paskelbta

Žmogus turi kabintis į gyvenimą

Diena praleista Santariškių klinikoje, paliko vėl minčių.
Viena linija storesnė, kita plonesnė. Vėl naujas bandymas. Kita, per mažai dėmesio gavo iš teptuko, liko sausa, tušo per daug, išsiliejo, vėl viskas iš naujo. Ir taip kiekvienas ir kiekvieną kartą.
Šiandien žmonės sėdėjo prie vieno stalo, darė visi tą patį. Kartu bandė pažinti save tušo gamyboje ir per teptuko laikymą virš ryžių popieriaus. Pasibaigus užsiėmimo laikui, durys užsidarė ir vėl viskas gryžo į savo vietas. Vieni tapo pacientais, kiti medikais. Jie vėl vienas kitu pradėjo rūpintis. Vienas kito sveikata.
Pirmoji mūsų pažintis su šiais žmonėmis prasidėjo vaikų klinikoje. Mus pasitiko Rita. Žmogus, kurio dėmesio ir šilumos nestinga kiekvienam mūsų sutiktam vaikui koridoriuje ar palatoje. Visus pažysta vardais, visų žino istorijas, kiekvieną pakalbina, jei reikia paguodžia ar padrąsina. Mūsų pasiruošimas prasidėjo lengvai, teptukai, padėkliukai, popierius, tušas, akmeniniai tušo indai maišymui, įprasta jau veikla. Sutartu laiku pradėjo rinktis vaikai su mamomis. Tai ką matėme ir patyrėme šiandien, turėsime savo vaikams kurie lanko Kendo ką pasakoti.
Vaikai nedrąsiai sėdosi prie stalo su savo mamomis ir auklėtojomis. Akies krašteliu sergėdami kiekvieną judesį savo palydovo. Gabijai pradėjus pamoką, visi klausėsi labai įdėmiai ir susikaupę. Tik vienas berniukas, sėdėjo su mama ant minštasuolio, visą užsiėmimo laiką, nepakilo ir neprabilo, stebėdamas vieną tašką išsėdėjo ištisas dvi valandas. Pasirodo vaikas iš reanimacijos tik trečia diena. Mergaite iš onkologjos skyriaus, keturių metų berniukas su dideliu nudegimo laipsniu ir kateteriu kakliukyje. Galima vardinti dar daugiau ligų, bet ar reikia? Geriau pamatyti, kad galėtume perduoti žinią visiems, kaip mes gerai ir laimingai turime gyventi, dėl to, kad esame sveiki. Daug kas to neįvertina, gaila… Vaikai ligoninėje gal neįvertina to kas atsitiko, bet stebint esančius šalia tėvus, tai didelės pagalbos reikia jiems, kaip ir gydytojams, kurie kartais turi būti plieninių nervų, gerais psichologais, kad prie esamų aplinkybių sugebėtų atlikti savo pareigas. Tai tikrai nelengva. Galima pagirti ligoninės vadovybę, už puikiai įrengtas palatas, koridorius, vaikų kambarius. Malonu girdėti, kada auklėtojos džiaugiasi naujais žaislais, technika skirta vaikams. Kaip ir rėmėjais, kurie ėmė ir pakeitė visus vaikų ligoninės langus. Bet ar tai atstos žmogiškumą, tai klausimas vertas antrojo puodelio arbatos.
Pietūs, trumpa kavos pertraukėle ir su Gitanos pagalba, mes pasiekėme suaugusiųjų reabilitacijos patalpas.
Santariškių klinikos
Vėl įprastas pasiruošimas: teptukai, padėkliukai, popierius, tušas, akmeniniai tušo indai maišymui. Renkasi žmonės, mokomės laikyti teptuką, sukurti tiesias linijas, suprasti hieroglifo pradžią ir pabaigą. Visi pasiruošė rašyti žodį – sveikata.
Nepasigamino tušas, teptukas per daug lieja, popierius sušlapo, tušas liko ant rankų, nenusivalo, netiesi linija, popierius ne toks, kodėl nesigauna, atsibodo…Buvo žmonių, kurie taip pasielgė, buvo, kurie negalėjo susitaikyti su tuo, kas įvyko su jais ir kodėl jie atsidūrė šiame skyriuje.
Bet buvo žmonių, kurie kabinosi į gyvenima. Vėl ir vėl ėmė naują popieriaus lapą, vėl bandė piešti tiesią liniją. Vėl ima ir trina tušą, netinka spalva, vėl naujas ryžių popieriaus lapelis, vėl naujas bandymas. Prie tokių žmonių stovėjome ir stengemės padėti jiems. Nevaldo dešinės rankos kuri turi laikyti teptuką, žmogus ima ją su kaire ir laikydami abiems rankomis teptuką rašo žodį – sveikata. Čia tai dvasia.
Mums beliko stebėti ir gėrėtis tuo kas vyko šiandiena mūsų aplinkoje.
Mes gėrėjomes medikų atsidavimu savo darbui, kūrybiškumui ir priėjimui prie įvairių situacijų. Kaip reikia pažinti savo pacientus, kad jie patikėtų medikais ir ateitų pas mus piešti japoniškų hieroglifų?
Dėkojame Gitanai Letukienei kuri patikėjo mūsų gerais ketinimais, surengti pirmąją metų kaligrafiją Santariškių klinikoje. Ritai Gervinskienei, kuri ne tik pasirūpino renginiu, bet ir aprodė vaikų ligoninę. Neringai Marčiulynaitei už laiką, kurį skyrė mums kartu su suaugusiai reabilitacijos skyriuje.
Na o šiandien Gabija pasidarė geriausią dovaną gimimo dienos proga. Ji perteikė žinias žmonėms, kuriems piešimas ant ryžių popieriaus paliko mažą viltį pasveikti greičiau. Kiek žmonių gyvens su šia viltimi, mes nežinome, bet svarbiausiai yra geri ketinimai. Gabija parašė asmeniškai japonų kalboje žodį sveikata ir keikvienam ligoninės vaikų skyriui padovanojo raštą ryžių popieriuje.
Artrodo mums, kad kažką padarėme gero, bet geriau tiktų žodžiai, mes gavome pamoką, kuri parodė, kad yra žmonių, kurių gyvenimas gali būti ir toks kokį matėme mes. Turėdami tokią patirtį, mes pasidalinsime ja ir su mūsų artimaisiais. Patiko viena moteris medikė, kuri pasibaibus pamokai pati prisėdo prie popieriaus ir su teptuku rankose, po pirmojo parašyto hieroglifo tarė: „tam reikia drąsos, kad parašytum vieną hieroglifą, reikai drąsos, kad padarytum paprastą dalyką“.
Ir pabaigai, jeigu kiekvienas padarytų tik tiek kiek jis gali padaryti dėl kito ir tai būtų labai daug. Kviečiame visus, kurie turi ketinimų, veikti jau dabar, jei jaučiatės vieni, pritrūko jėgų, junkitės prie mūsų.

Paskelbta

Mintys išreikštos garse

Pasibaigė Mato rečitalis, pasiliko mintys, kurios visą dieną buvo šalia.
Gitara, kaip instrumentas turi daug atspalvių. Kiekviena styga geba paskleisti ir užpildyti erdvę vaivorykštės spalvomis.
P. Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejus buvo pilnas vaikų susikaupimo.
Džiugu buvo stebėti vaikus, kuriuos dažniausiai matome mokyklos suole arba su Kendo apranga. Matyti, kaip jie stengiasi susitvarkyti su savo didelėmis užduotimis, kurios mums suaugusiems atrodo mažos, nes mes jau įveikėme jas arba paslapčiomis bandome įveikti jas dabar.
Reikia pagirti vaikus, jie tikrai visi šaunūs. Mantukas, Greta, Matas išlaikė šiltus pianino klavišus, atlikdami įvairių kompozitorių kūrinius. Vėjūnas, akomponuojant mokytojai Giedrei, išlaikė ritmą savo atliekamam kūrinyje, susikaupęs ir iki galo. Taip buvo malonu matyti Vėtrungės pradinės mokyklos direktorę Dėją, kuri sėdasi prie pianino ir pradeda akompanuoti Tomui, kuris ne tik gerai groja smuiku, bet ir gerai susitvarko su renginio vedėjo užduotimi. Matas šiandien parodė, kad gali gerai ir gražiai groti gitara, įsiklauso į akompaniatoriaus ritmą ir girdi vienas kitą. Tai yra labai daug. Štai tokie pas mus vaikai lanko Kendo praktiką. Šaunu, tiesa?
Taip pat norėjome paminėti Mato mamą Valeriją. Be jos energijos nebūtų ir šio šilto bei nuostabaus koncerto.
Rečitalyje taip pat buvo Aleksandra, kuri šiuo metu studijuoja J. Gruodžio konservatorijoje. Pasibaigus koncertui, mūsų kendoka jau galvoja apie savo rečitalį. Turėsime progos išgirsti fortepiono garsus erdvėje.
Susilaukėme svečių ir iš Vilniaus. Lauras atvyko palaikyti mūsų Mato koncerto metu. Ir tai ne sutapimas, tai gero darbo pradžia.
Na o pabaigai, muzika – tai menas, muzika, tai mintys ir emocijos išreikštos garse. Viena mintis kita ir garsas iš karto kitas. Viena mintis kita ir kirčio nėra…

Paskelbta

Kakidzome Kaune

Kaligrafija išgrynina mintis ir nuotaikas…
Tušo gaminimas iš pirmo žvilgsnio atrodo monotoniškas. Vanduo sąveikoje su pelėnų ir sakų suakmenėjusia mase sugeba išgauti ne tik juodą spalvą, bet ir kvapą, kuris primena sąmanas miške. Judesiai tampa dar labiau koncentruoti, išgirdus istorijas apie senųjų meistrų darbo patirtį. Yra kas pasiruošia tušą per penkiolika minučių, kai kas trina akmenį jau antrą valandą.
Pagrindinės aštuonios linijos suvedamos į vieną hieroglifą – amžinybė. Kiekvienas išbandęs sujungti jas, supranta, kiek reikia praleisti laiko prie šio užsiėmimo. Bandome, bandome, bandome. Kiek popieriaus ir tušo buvo sunaudota išgauti linijas, kurios bent kiek būtų panašios į Gabijos parodytą pavyzdį, jau nefiksuojame. Japoniškas laikraštis puikiai tinka mūsų darbo pradžiai.
Atėjo laikas savo tikslą fiksuoti, sudėti mintyse hieroglifus ir vienu įkvėpimu parašyti juos ant ryžių poieriaus. Pirmas kartas – netinka, antras, taip pat, na o apie trečią pagalvosiu. Galima dar kartą pabandyti? Taip, bandome…Ir dar bus galimybė ketvirtadienį. Kontaktus turite.

kaligrafija