Kategorija: Kyumeikan

Rytine sekmadienio Kendo praktika užbaigėme pirmąją kelionės savaitę. Dideliu intensyvumu pradėję, pabaigėme dar didesniu tempu. Šiandien Fukuje San visiems paruošė ypatingai skanius makaronus, kurie suteikė ir dvasinės, ir fizinės stiprybės prieš iaido praktiką. Po praktikos mėgavomės japoniška pirtimi ir sumo varžybomis. Antrąją dienos pusę praleidome kartu su Kobajaši San. Išsiruošėme į dviejų valandų trukmės kelionę per miestą. Kelionės tikslas pasiektas – darbas virš Tokijo stogų. Po to sekė tiek pat laiko trunkanti kelionė atgal. Dienos pabaigą sutinkame vakarieniaujant šiltoje ir jaukioje aplinkoje.

Šeštadieninė praktika Kyumeikan mokykloje visada būna aktyvi ir kiekvieną kartą vis kitokia. Šiandien dalyvavo visų amžiaus grupių nariai. Šaltis tapo įprastas ir jau nedirgina kaip pirmosiomis dienomis, bet vis tiek dar šalta stebėti mažuosius vaikučius kai jie nors ir drebėdami bet laikosi tvirtai vis trindami kojų pėdutes vieną į kitą. Suaugusieji sustojame vienas šalia kito ir tokiu būdu savo hakamomis sukuriame vaikams užuovėją nuo vėjo, kuris vis bando patekti į vidų pro plačiai atvertas duris. Vaikai po kiek laiko nustoja drebėti, tada ir mums pasidaro šilčiau. Intensyvu, tiek vaikams, tiek ir mums. Vaikai stebi kaip dirba suaugusieji, mes stebime kaip dirba vaikai, taip vieni kitus palaikome mintimis. Tokiu atrodo nekaltu stebėjimu, nejučia keičiamės vieni su kitais vietomis. Kovoms stojame ir su stipresniais ir su silpnesniais. Vienas kitą bandome, pasitempiame, pataikome, pralaimime, vėl bandome. Būgno garsas, paskutinis kirtis, rikiuojamės, etiketas. Vėliau įprastas salės plovimas, šarvų tvarkymas ir mažas puodelis kiniškos arbatos. Kubo Sensei iš paskutinės kelionės atsivežė kiniškai arbatai skirtus reikmenimis, tai mums leido mėgautis subtiliu jos skoniu. Vanduo arbatai kaitinamas kambaryje ant ugnies, kurią palaiko specialiai paruošta mediena. Ji duoda kaitrą, bet neskleidžia dūmų. Laikas stabteli, stebime kaitros raudonį, klausomės vandens čiurlenimo, įkvepiame aromato, kuris paverčia skonį gera savijauta. Kubo Sensei, Oka Sensei vaišina visus arbata, klausomės pasakojimo, dalijamės pastebėjimais, laikas eina greitai visai šalia…

Šiandien Kendo praktikoje buvo tėtis, kuris turi keturių metukų mergaitę. Pabandėme palyginti Japonijos ir mūsų vaikus. Čia vaikai mėgsta žaisti, mūsų vaikai taip pat mėgsta, piešti – taip pat, geltona ir rožinė spalva – taip, mėgsta neiti į darželį ir verkti – taip pat, neklausyti ir slėptis – būna ir taip, „hello kitty“ Japonijoje vienas iš mėstamiausių žaislų žaidimų kambaryje, kaip ir peliukas Mikis. Saldumynų nuo vaikų nepaslėpsi, išsireikalaus. Pažįstamas braižas ar ne? Televizorius čia taip pat žiūrimas, filmukas „totoro“ vienas mėgstamiausių. Vaikai važiuoja mašinose, metro, traukiniuose kaip ir pas mus jie sutinkami visur. Tai kur dar galima ieškoti skirtumų? Šiandien pasitaikė proga stebėti dviejų mažamečių vaikų bendravimą ir palyginti jį su keturių suaugusių žmonių pokalbiu. Vaikai tarpusavyje bendravo be problemų, tuo tarpu keturi suaugusieji nesuprato vienas kito, ir nesvarbu, kad jie iš skirtingų šalių. Vaikai betarpiški ir sugeba rasti kalbą per pirmąją minutę, mes bandome atkartoti tai ką vaikystėje turėjome tyriausia…

Kuo ji išsiskyrė iš kitų? Gal tuo, kad dar iš arčiau susipažinome kas yra dėmesingumas, žmogus – žmogui, mašina – žmogui, inventorius – žmogui. Dienos pažintį pradėjome nuo „Toyota“ automobilių namų. Pastatas tikrai didelis, bet viduje šilta ne nuo puikiai veikiančios rekuperacinės sistemos, o nuo to kaip žmonės sutinka žmones. Automobiliai gražūs, dideli, maži, greiti, ekonomiški, bet svarbiausia, kad jie pritaikyti kiekvienam pagal poreikius. Vienas turi vieną privalumą, kitas kitą ir kiekvieną mes renkamės individualiai. Kaip tai gerai atspindi filosofiją, priimk artimą tokį koks jis yra. Centre yra viskas, kas skirta žmogaus ir technikos artimai draugystei. Vairavimo simuliatoriai judantys pagal pasirinktą kelią, variklių darbo stendai, kurie supažindina su skirtumais tarp hibridinio ir tradicinio variklio. Išbandyti, paliesti, fotografuoti, domėtis galima viskuo, visada šalia atsiras besišypsantis žmogus, kuris tau patars, jei konsultantas tikslaus atsakymo neturi palydi prie savo kolegos, kuris pasitinka pasiruošusiu padėti žvilgsniu. Čia keliaujantis ras sau reikalingą automobilį, taupantis susipažins su naujausiu modeliu, pasirinkote miegamą mašiną, rasite ir tokią, o norintis ekskliuzyvo ir turintis pakankamai pinigų, galės įsigyti ir pokario metų automobilį.  Smagu buvo pastebėti, jog fortepijonas, kaip klasikos simbolis, stovi šalia technikos naujovių, simbolis kaip sena galima suderinama su nauja. Labai didelis dėmesys kuriant automobilius skiriamas vaikams. Montuojamos saugiausios sėdynės, automobiliai pritaikyti mažylių kelionių džiaugsmams ir rūpesčiams.  Visa tai ekonomikos ekspertai pavadintų tobulu marketingu, bet kai savo akimis matai santykį tarp automobilio ir žmogaus šie formalūs pavadinimai dingsta.
Toks pat nuoširdumas ir dėmesys mus sužavėjo Kendo parduotuvėje. Išsirinkome kardus, pridavėme pirštines remontui, peržiūrėjus jų būklę ateina atsakymas – padarysiu po dešimt dienų… Jau mintyse ir bazinę techniką atliekame….kovos? Liko susitaikyti ir su šia mintimi, kad ir kovos bus be jų. Meistras pralaukęs tylėjimo pauzę, sako: „gerai, ketvirtadienį 12.00 val.“ Dabar galite paklausti kur tas dėmesys? Įėjus į parduotuvę, joje esantys žmonės iš karto sveikinasi, vienas kitam lenkiasi, lenkiamės ir mes, amžiaus ir patirties skirtumas didžiulis, bet jie nuolankūs ir paslaugūs, bei dėmesingi. Jei tau trūksta informacijos, parodys kur ją rasti, jei nerasi pats, padės surasti ir stovės netoliese, kol parodysi, kad jau viskas tvarkoje.
Visuose pavyzdžiuose kaip ir Kendo praktikoje. Pagarba ir dėmesys savo priešininkui, nes jis skiria laiko tau, ateidamas į praktiką, atitraukdamas save nuo šeimos, artimų bičiulių. Jis skiria laiko man, kad aš galėčiau tobulėti kartu su juo, atlikti veiksmą kas kartą vis geriau ir geriau. Po praktikos, seka visai kitas bendravimas, buvę nesusipratimai nyksta, o pats švaresnėmis mintimis gali pradėti laukti ateinančios dienos. Taigi šios dienos didžiausias įspūdis, tai dėmesys aplinkai, technikai, inventoriui ir žmogui.

Trečia diena praėjo greičiau nei pirmoji. Viskas prasidėjo nuo rytinės praktikos po jos sekė pusryčiai. Pasistiprinę aplankėme  Botanikos sodą, po jo sekė vakarinė praktika.
Aplankėme vietas, kurias tradiciškai lankome kiekvieno mūsų atvykimo metu. Šiandien tai buvo Itabaši botanikos sodas. Tvarkingi bei išpuoselėti takeliai, su vietomis kur galima pajusti kojomis lapų šiurenimą. Gėlės čia vis dar žydi, pumpurai džiuginą akį naujiena, kad reikės ateiti čia šiek tiek vėliau, kad pamatytume grožį, kuris skirtas šio metų laiko sodo lankytojams. Akmenys, akmenys, akmenys, kas gali būti gražiau už natūraliai apsamanojusius sodo senbūvius? Vieta prisėsti, pailsėti, suvalgtyi atsineštus užkandžius bei prisiminti dienas, kai buvome visi susirinkę šioje vietoje anksčiau. Kaip Mindaugas sako, ar čia netoliese bambukų giraitė? Taip, Mindaugai, akis nepaveda, mes stovime dabar čia šalia. Beje galite pažiūrėti, per kiek laiko užauga bambukas, įspūdinga, ar ne? Žavi takeliai, jų lankstus švarumas, įrėmintas akmenų kontūrais. Pusė penkių, laikas skirtas sodo lankymo pabaigai. Pakeliui, randame medį su žiedu, kuris skleidžia pavasario prisiminimus. Einame pro pažįstamas vietas, buvusi užeiga nedirba, Aldevino sklypas užstatytas kompaktiškais namukais, pakeliui užeiname ir į arbatos parduotuvėlę, jaukią ir mažą, kurioje senukas pakuoja dovanas ir radęs laiko papasakoja mums apie savo turimas arbatas. Grįžtame į mokyklą, ruošiamės Kendo praktikai. Šiandien vaikų užsiėmimuose sutikome Kokį, užaugęs, jau paauglys, laikas labai greitai bėga, gerai kalba angliškai, guvus ir greitas, šiltai prisimena kelionę į Lietuvą. Kendo katos, bazinė technika ir kovos, kovos, kovos, su vis nauju žmogumi. Šiandien turėjome interneto ryšį su Nikolajumi iš Kyumeikan mokyklos Jekaterinburge. Nekantrauja ir laukia, kada atvyksime pas jį, ruošiasi sutikimui jau nuo dabar. Ką gi, laikas poilsiui, iki rytojaus dienos.

Antroji diena įsiminė vaikų Kendo praktika. Nors dodžo durys atidarytos viduje šalčiau nei lauke, temperatūra +2 laipsniai, jau vakarėja. Mažuliukai tirtėdami iš šalčio tvirtai laiko kardą rankose, kojos trepsi, nosytės bėga, bet su savo stirpiu kijai priverčia drebėti ir stovinčius už dodžo ribų. Pasibaigus praktikai vaikai skuba persirengti, gležnučiai, niūniuodami lūpose melodiją rengiasi nebejausdami šaltuko brr…. Fukuje San pakviečia visus prie stalo. Vaikų mamos paruošė šiltus užkandžius, mes išdalinome jiems atsivežtas dovanas. Nuo šiandien kiekvienas Kyumeikan vaikas Tokijuje kaip ir pas mus segi Kendo ženkliukus ir mėgaujasi lietuviškais saldumynais. Didžiausia padėka už šias lauktuves buvo vaikišku balsu ištartas „labai ačiū“. Ruošiantis vakarinei praktikai šalčio jau nebejaučiame, prasideda intensyvus laikas, kuris prabėga labai greitai po jo seka dodžo plovimas. Visada malonus Kabajaši San kartu su Robertu ir šios kelionės metu randa bendrą kalbą, vienas kito žodyną vis papildydami naujais žodžiais, taigi pokalbis vyksta japonų, anglų ir lietuvių kalbomis. Vakarieniaujame prie „laužo“ mėgaujantis „giūniku“. Laikas ruoštis poilsiui, rytojaus diena bus dar aktyvesnė nei šiandien.