Kategorija: Kyumeikan

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 3 d.) III dalis.
Lieka kokios penkios valandos negilaus miego iki pirmųjų oficialių mano kendo varžybų šeštadienio…
„Kas yra draugai idėja ir kas yra, draugai, debiutas“ (Pagal Ostapas Benderis iš filmo „Dvylika kėdžių“ pagal to paties pavadinimo I.Ilfo ir J.Petrovo romaną
Saulėtas šeštadienio – kovo trečiosios rytas. Pabudau prastai išsimiegojęs. Turbūt dėl to, kad anksti – tą pačią dieną, nuėjau miegoti. Nusiprausęs, nusileidau į antrą aukštą, kuriame jau buvo atverta mažytė kavinukė. Užsisakiau kiaušinienės su duona ir didelį puodelį kavos. Pažįstama iš praeitų metų kelionės barmenė poetiška krūtine pasiūlė dar ir biskvitą. Belaukdamas užsakytų pusryčių stebėjau ir klausiausi gretimai susėdusių plačiapečių raumeningų vyrukų, išrodančių lyg virvių traukėjai ar sunkumų kilnotojai, triukšmingų rytinių pokalbių. Staiga į barą įeina lieknas tvirto sudėjimo poaukštis vyrukas trumparankoviais marškinėliais. Pastebėjęs ant baltų marškinėlių užrašą „Kendo – Sankt – Peterburg“, sumoju, kad tai Aleksejus iš Sankt – Peterburgo, apie kurio atvykimą ir apsigyvenimą viešbutyje „Patriot“ vakar naktį man telefonu pranešė Vitalijus. Netrukus ant stalo pamatau stumtelėtą panosin kiaušinienę iš maždaug dviejų kiaušinių su keliais spalviniais smulkiai supjaustyto rausvo kumpio fragmentais, puodelį kavos su plastikiniu grietinėlės indeliu ir maloniu akiai biskvitu. Nepersisotinsiu, pamanau. Tačiau tiek to, nors savijauta nuo lengvo nerimo dėl busimo debiuto nuo vakarykštės idėjos maždaug tokia, lyg būčiau atsigėręs lengvos konsistencijos akumuliatoriaus rūgšties. Kur jau ten pusryčiai rūpi? Vienok pusryčiai pradingsta giliai manyje. Praeidamas pro Aleksejų, pasisveikinu, prisistatau iš kur esąs ir guviai ištariu:
– Mes kartu vienose varžybose matomai dalyvausime.
– Kad aš ne tą sporto šaką kultivuoju – kilsterėjęs galvą ir mostelėjęs akimis link bepusryčiaujančios greta kompanijos prataria Aleksejus. Supratau, kad jis mane priskyrė sunkiaatlečiams, tačiau daugiau jam nieko neįrodinėjau ir pusryčiauti netrukdžiau.
Pasiėmęs krepšį, nusileidžiu į pirmą aukštą. Į recepciją, kurioje M.Zadornovo terminais kalbant eilutėje laukiančius piliečius aptarnauja ricepcionistė. Garsiai su visais pasisveikinu. Visi stovintys eilėje, kaip visada – vyriškiai, tarpusavyje susižvalgo. Pamanau, Paryžiaus madų, dar ne laikas čia įvedinėti. Ricepcionistė – dailaus apvalaus veido vidutinio amžiaus moteris dailia galinga krūtine. Žvilgteriu ant vienos iš šių kalvų prisegtą vizitinę kortelę. „Jelena Petrovna …..“ Taip ją ir vadinsiu, pagalvojau. Pavardės neskaitau. Pasisveikinu besišypsodamas. Pradžioje suirzęs veidas, matyt nuo kitų be eilės lendančių įkyrių klientų, tampa šiltesnis, priima mano įteiktus raktus ir aš jau lauke prie apšalusio automobilio. Užsivedęs ir pašildęs mašiną, išsitraukiu dar Kaune atsispausdintą miesto planą, pastudijuoju jį ir išvažiuoju link Baltijos I.Kanto federalinio universiteto kūno kultūros ir sporto fakulteto salės, esančios Nikolajaus Černyševskio 56a. Saulė šviečia, šaltoka, gatvėse jau pilna automobilių. Iš jų vyrauja visureigiai. Pamažu, vingiuodamas siauromis gatvelėmis, maždaug už trijų kilometrų nuo viešbučio pasiekiu universiteto sporto salę, kuri stovi atokiau nuo gatvės, viduryje kvartalo. Išlipu lauk. Prieš mane – masyvus universitetui priklausantis pastatas, kuriame įsikūręs ne tik kūno kultūros ir sporto fakultetas, tačiau taip pat ir istorijos, ekonomikos, psichologijos ir socialinio darbo fakultetai. Prieškaryje ir II – ojo pasaulinio karo metu čia buvo Krauso ir Hipelio mokykla. Didingas statinys, kurio kairiajame atsikišusiame fligelyje erdvi, jauki sporto salė. Vienuolikta valanda vietos laiku. Kieme be manęs nieko nėra. Atvažiuoja Vitalijus Pruksas (II danas) su jau matytu Aleksejumi Magnuševskiu iš Sankt – Peterburg „Siten klubo“ (IV danas), šviesiaplauke gražuole mergina – medicinos sesele. Atvairuoja ir Pavelas Nesterovas su keliais kitais kaliningradiečių klubo nariais. Pasisveikiname. Užkilę į antrą aukštą, praveriame sporto salės – varžybų vietos duris. Persirengiame galiniame kairiajame salės kampe. Jokių atskirų patalpų persirengimui nėra. Tiek to. Netrukus pastatomi keli kibirai su vandeniu ir skudurais. Keturiese išplaunamame visą salę. Puikus apšilimas prieš varžybas – net kojos tirta!
Po to Vitalijus Pruksas su Aleksejumi Magnuševskiu rulete matuoja kovos aikštelės kvadrato linijas, maždaug penki metrai prie penkių, specialiomis juostomis jas atžymi, užklijuoja du brūkšnius kiekvienam iš kovotojų priešingose lauko pusėse. Varžybų sekretoriatas taip pat rengiasi, registruoja kendokas, kurių iš viso susirinko penkiolika. Įsiregistruoju ir aš, pateikiu gydytojo pažymą, kad galiu dalyvauti varžybose ir tikėtina, kad dar tądien nenumirsiu aikštelėje. Vėliau pasirodė, kad ją tik aš vienas ir pateikiau. Kadangi vienas atstovauju Kyumeikaną, Kauną ir Lietuvą, varžybas galima laikyti tarptautinėmis. Vitalijus visus kovotojus suskirsto į keturias grupes – A,B, C ir D. Patenku į D kartu su Dmitrijumi Maksiura, Anastazija Borisova ir Lada Viziriakina. Po to Vitalijus paskelbia šinajų patikrinimą. Pateikiu savąjį. Vitalijus pažymi flomasteriu rankeną įrašu „IIIK“, kas reiškia mano dalyvavimą trečiajame Kaliningrado kendo turnyre.
Išsirikiuojame pagal turimus rangus, nors kaliningradiečiai labai tiksliai to nefiksuoja. Prieš rikiuotę stovi abu teisėjai – šeimininkas Vitalijus Pruksas ir peterburgietis Aleksejus Magnuševskis. Seiza. Po to, apspitę teisėjus išklausome varžybų tvarkos ir kovos taisyklių. Aleksejus paaiškina kaip užsirišti baltus – raudonus kovotojų atitikmens raištelius, tiksliai paaiškina teisėjavimo taisykles, kaip reikia išsukti – susukti, rodyti raudoną – baltą teisėjavimo vėliavėles, teisėjų judėjimą, distancijos laikymąsi, ginčų sprendimo tvarką. Teisėjavimui labai svarbu giedras protas, ryžtas, akių ir judesių miklumas bei tikslumas. Pertrauka iki dvyliktos valandos.
Dvyliktą valandą penkios kovotojos kendokos pradeda moterų (tiksliau būtų – merginų) pirmenybes, kurios užtrunka apie keturiasdešimt minučių. Kovojančių ir besiruošiančiųjų porų pavardes prieš kiekvieną kovą antrojo pasaulinio karo „Sovetskoje informbiuro“ diktoriaus (kažkokio tai žydo, pavardės neatmenu) balsu, skelbia gal beveik dviejų metrų ūgio Dmitrijus Maksiūra. Birštono seminare jis dalyvavo. Naujokas kendo kaip ir aš. Atmenu jo kirčius Birštone per pečius ir visur kitur, kur tik papuola. Tačiau balsą turi galingą, atrodo, kad kiekvieną kartą skelbia ne kovas, o būsimą oro pavojų. Merginos tuo tarpu užsiveda ir intensyviai kovoja tarpusavyje. Kiekvienoje kovoje reikia surinkti du taškus – du tikslius kirčius, o jeigu tokių teisėjai neužskaito, kiekviena kova trunka tris minutes. Patys suprantate, kodėl paranku atlikti du greitus kirčius. Mergaitės stengiasi, tempas nemenkas, kirčių daug – o užskaito retą kurį. Aš ir pradėjau analizuoti bei stebėti, kuriuos užskaito ir kodėl juos užskaito. Užskaitomas kirtis turi būti tiksliai išreikštas, taisyklingas ir akivaizdus. Jokie tarpiniai subvariantai neužskaitomi. Salėje girdėti merginų viauksėjimai. Primena kates, nors nemanau, kad švelnias. Raištelius užsirišti padeda varžybose nedalyvaujantys Kaliningrado kendo klubo nariai – daugiausiai merginos. Salėje yra apie keturiolika žiūrovų – kaliningradiečių draugai, tėvai, mylimos merginos ir kažkoks vaikinas, kurį man galvos linkterėjimu parodo Pavelas, nurodydamas, kad čia jų įžymybė – konkurentas (IV-kyu) ir klubo su trimis praktikuojančiais nariais savininkas, kendo Kaliningrade pradininkas, o iš esmės …. Merginų varžybos pasibaigia. Pirmą vietą laimi įspūdingai ilgų rudų plaukų savininkė Lada Viziriakina, antrąją – Anastazija Eima, trečiąją – Valerija Jakovleva ir Ana Merkulova. Lada, Anastazija ir Valerija gerai žinomos kovotojos, ne kartą buvo Kaune. Vėl pertraukėlė.
Pirmą valandą skelbiamos absoliučios pirmenybės. Kol sulaukiu D grupės atkrentamųjų kovų, stebiu A, B ir C grupių kovas. Kaliningradiečiai sparčiai auga. Be jau man ir kyumeikaniečiams gerai žinomo Pavelo Nesterovo bei Birštone į akis užkritusio Sergejaus Bespalovo, beje buvusio klaipėdiečio, gerai mokančio lietuvių kalbą, ar miklaus Dmitrijaus Čirvos, matyti puikiai kovojantis Viktoras Bachtarovas, Aleksandras Šabetnikas, Dmitrijus Kalininas ir paaugęs profesionaliai Maksimas Ochrimenko. Aha,-galvoju. Su kuo čia teks susirungti? Nerimas nepraėjęs, tačiau rankas pakeliu su šinajumi, o kad gyvenimas pilnas humoro, akivaizdu ir šią akimirką. Kažkur smegenyse prajoja scena iš filmo „Dvylika kėdžių“ kaip Ostapas Benderis vasiukiečiams dėsto šachmatų verslo planą. Štai ir ateina eilė D grupės pasirodymams. Mane poroje su tokia pat riestanose kaip ir aš Anastazija Borisova pakviečia trečius. Žiūriu aš į akis tvirtai mergaitei, kurią turėčiau skriausti ir matau tokį pat sumišimą. Įžengiame, pritupiame, pasisveikiname ir pradedame kovą. Keičiamės ir keičiamės kirčiais men. Tačiau vos tik uždrožiu, mano šinajus atsimuša į jos, o kai kerta ji – lygiai taip pat josios atsimuša į manąjį. Pokšt – pokšt, pokšt – pokšt, pokšt – pokšt. Kijai – miau. Miau – kijai. AAAArrr-kijai- miaukijai. Kartais užriaumoju jai. Nė velnio! Sumišusi, bet nebijo. Nesiglaudžia, bet ir nesitraukia. Abudu – ne greičiausieji, švelniai čia pasakius. Po to pamanau, – pakeisiu kirčius. Kote. Kote. Priartėju. Susiremiu šinamais su ja. Aš jai do – atbulinį įjungiu. Tai kaire – tai dešine akimis vis varstau teisėjus. Nei vienas iš jų vėliavėlių nekelia. Kodėl gi?, – galvoje sukasi mintis. Atrodo, kad ne vieną ir pataikiau. Tai pat ir mergiotė keletą kartų įskėlė. Po trijų minučių, baigiame lygiosiomis. Mažumą nusiplukęs, tačiau iš karto stoju į kovą su Lada Viziriakina. Toji gudresnė it greitesnė. Vis juda ratu aplinkui lyg lapė rudoji. Peržengiu kovos aikštelės ribas. Teisėjas Aleksejus duoda įspėjimą. Grąžina atgal. Žiūrovai ragina – Lada, Lada, pirmyn, užduok tu jam! Lada, nagi, na, nagi varyk! Riaumodamas, dėmesio nekreipdamas į mūšio gausmą, toliau ją gaudau, keičiamės kirčiais, didinu tempą. Nieko. Jokio rezultato. Vėl praeina trys minutės ir vėl lygiosios. Trumpai atsikvepiu, nes pertraukėlė tarp kovų. Tuo tarpu kovoja kiti. Asistentė perriša man raištelį ir laukia dar viena kova su Anastazija Borisova. Dažniau darau atbulinį do, kertu ir kote, sueinu į sąlytį. Nieko reikšmingo – vėl lygiosios.
Per trumpą atokvėpio minutę sužinau, kad pakliūnu į ketvirtfinalį su dar septyniais kovotojais. Laukia kova su Dmitrijumi Čirva. Tokiu mažiuku, panašiu išvaizda į kinietį. Tikrai ne į japoną. Arba aš blogai informuotas. Vienu sakiniu – Briusas Lee vidurinėje mokykloje. Na, galvoju, aš jam parodysiu, nes esu ne kartą su juo kovojęs. Ir Kaliningrade ir Birštone. Mintis veržtis iki galo ir gerai užvanoti užvaldo mane. (tęsinys bus vėliau) Egidijus Milašius.

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 2-4 d.) II dalis.
Į Rusijos pasienio postą įvažiavau pirmą valandą nakties Lietuvos laiku arba antrą valandą – rusiškuoju. Vyresnis nei pusamžis pasienietis nužiūrėjo mane, automobilį ir dar kažkur gilyn į tamsą, pakėlė šlagbaumą ir ranka pamojo – važiuok tolyn. Netrukus sustojau ties vidiniu pasieniečių kontrolės postu. Pro stiklinį langelį pateikiau dokumentus pasienietei. Iš už kampo pasirodęs jaunas geranoriškas pasienietis paprašė atverti automobilio dureles. Apžiūrėjęs bendrą tuštumą bagažinėje, salone numestą krepšį ir šarvus su kardų dėklu, pasidomėjo, kur bevažiuojąs.
– Į kendo varžybas Kaliningrade,- atsakiau.
– O kas tai yra? – paklausė.
– Su kardais, na su kardais tokios kovos.
– Aaa… – patenkino smalsumą.
Po to užpildžiau atkištą įvažiavimo kortelę ir kartu su pasu pateikiau pasienietei už langelio. Ši patikrino dokumentus, pažymėjo pasą įvažiavimo antspaudu ir grąžino atgal.
Dar keletą metrų trūktelėjau link muitinės posto. Išlipęs apsižvalgiau. Pūtė stiprus šoninis vakarų vėjas. Visame poste iš kertančių sieną buvau aš tik vienas. Išlipęs taršomais pusilgiais plaukais su švarku stovėjau prie muitinės posto langelio ir klausiau muitininkės instrukcijos kaip užpildyti muitinės deklaraciją. Vėl atsisėdau į automobilį ir ne per daug kruopščiai, atsainiai užpildžiau abi puses. Greitai išlipęs kartu su pasu pateikiau muitininkei. Tuo metu iš stiklinės muitinės budos išėjo jaunas muitininkas ir pakartojo tą pačią automobilio apžiūros procedūrą. Viskas atrodė pakenčiamai.
Muitininkė, pusamžė aprūgusio veido moteris, deklaracijose surado keletą klaidų, pamokė kaip pildyti. Aš jau nekantravau. Pasakiau, kad aš atrodo išsilavinęs žmogus sugebėsiu užpildyti tinkamai jas.
– Neverta nervintis, – taip jai ir pasakiau.
– Kažin ar jau esate išsilavinęs žmogus, kad deklaracijos nemokate gerai užpildyti – replikavo muitininkė.
– Ai, bet kuriuo atveju lavinuosi toliau – juokais nuleidau.
Po kelių minučių vėl pateikiau jai naujai užpildytas deklaracijas. Peržvelgusi, ji nebesurado klaidų. Stovėjau vėjo taršomais plaukais šalia langelio, jau buvo pusė dviejų nakties. Nusižiovavau.
– Tai kodėl taip vėlai važiuoji ir dar vienas? – už kelių akimirkų paklausė ji, palinkusi ties dokumentais.
– Dirbau. Negalėjau anksčiau.
– O kodėl pro čia važiuoji? – toliau teiravosi muitinės pareigūnė, matyt susidomėjusi šiuo keistu svetimšaliu.
– Dėl grožio pro čia. Gamta čia graži. Romantika, suprantate. Jūros mušimą girdžiu – negaliu be to,- dėsčiau šypsodamasis, tirtėdamas nuo atšiauraus vėjo. Į tai ji neatsakė, ką pagalvojo, nors ant veido matėsi, kokia mintis nubėgo.
– Vienas važiuoji, žiovauji, ranka slystelės už vairo – ir nakties griovyje ratais aukštyn. Keista visa tai – konstatavo ji toliau.
– Ką čia begalvoti – keista šiek tiek ir man, – gūžtelėjau pečiais,- kaip nors! Jei kas nutiks, kas nors vis tiek parveš Lietuvon.
– Tvarka, – atsakė, grąžindama dokumentus,- važiuok!
Susitvarkęs dokumentus, išvažiavau siauru Nerijos keliu tolyn. Įsijungęs „Žinių radiją“ likau vienas naktyje. Pamaniau apie viešbutį, lovą, galimybę ištiesti nugarą ar įsispirti kojomis į lovą ir rytdienos varžybas.
Pakelėje šmėstelėjo pirmos gyvenvietės Pilkopės (Morskoje) kontūrai, greitai ištirpę kelio tamsoje. Netrukus pravažiavau šalia kelio stovėjusią apstulbusią stirną. Žiovaudamas vis dėlto pamaniau, kad ji tikra, o ne paminklas ar iškamša. Kita vertus, kur jai bėgti, jeigu Kurčių Nerijos plotis siekia nuo 380 m iki maksimalių 4 kilometrų. Be to rusiškoje Nerijos dalyje nėra plačių vietų, išskyrus plačiausią ties Rasyte (Rybačij), didžiausią rusiškosios Nerijos gyvenvietę.
Dardu keliu tolyn. Prieš Rasytę kelyje išnyra neįprastos mėlynos šviesos. Privažiavus arčiau – apšviestas pakelės motelis. Vis dar girdžiu lietuvišką radijo stotį, pamažu tolstančią… Mano sidabrinis bolidas pamažu grimsta nakties tamsoje vienišame kelyje. Pravažiuojančių automobilių kelyje nedaug, vakarų vėjas plėšosi ramiau. Šąla. Pats sau atrodau kaip vienišas nakties klajūnas. Lėtai pravažiuoju vingiuotą Šarkuvos (Lesnoje) žvejų ir kurortinį kaimelį ir pasileidžiu tolyn link Nerijos sąsmaukos ties Krantu (Zelenogradsk). Kelią pastoja ekologinio posto šlagbaumas, kuris, sumokėjus miegančiai budėtojai 300 rublių, pakyla. Dar kilometras pačia žemiausia Nerijos dalimi, tik pora metrų iškilusia virš jūros lygio ir nušvinta apsnūdę Kranto namai. Pajūrio rajono centras su daugiau kaip 13000 gyventojų. Kurortas prie jūros ir kartu prie Kuršių marių.
Mieguista būsena prasisklaido kai pasuku apšviesta dvipuse keturių eilių magistrale link Karaliaučiaus. Kelio ženklas rodo likusius 33 kilometrus į Rytprūsių sostinės. Dešimt minučių po trijų įvažiuoju į naktinį Karaliaučių. Nuo miesto ribos iki viešbučio „Patriot“ lieka apie 4 kilometrus duobėtų šiaurės vakarinės miesto dalies gatvių. Šiek tiek prašaunu pro šoną, tačiau netrukus pastatau automobilį priešais viešbutį Ozerskaja gatvėje 25 ir su krepšiu rankose klibenu užrakintas pagrindines duris. Lauke – minus keturi laipsniai ir šiaurės vakarų vėjas. Viduje už viešbučio durų tamsa ir tyla. Prisitraukęs artyn viešbučio durų skaitau tarpduryje ant sienos plakate nurodytą informaciją, iš kurios matyti, kad viešbutis turi būti atvertas kiaurą parą. Nelabai norėčiau kažkur dar kitur važiuoti nakvoti, jeigu jau Vitalijus užsakė kambarį čia. Galop įsijungia viešbučio fojė šviesos, pasirodo tylus vyras su knyga (naktyje mes visi dažniausiai ramūs) ir įleidžia į viešbučio recepciją – mažytį kambariuką. Paliepia man žadinti už durų negarsiai knarkiančią recepcionistę (taip matyt ją reikėtų vadinti). Aš pasisveikinu rusiškai kažkam į pravertų durų tamsą ir krebždu kaip pašto karvelis pašto dėžutėje, kol po kelių minučių užgirstu atsibundančios, nusižiovaujančios moters bruzdesį ir iš poilsio kambariuko išslenkančią susivėlusią viešbučio darbuotoją. Be triukšmo sutvarkome formalumus, sumoku už dvi paras 1000 rublių ir paėmęs raktą nuo 708 kambario durų liftu pakilu į septintą aukštą. Atrakinęs bloko duris atpažįstu, kad tai tie patys du kambariai, kuriuose pernai, kovo 4-6 dienomis gyvenome keturiese – aš, kendokos Simonas ir Kristupas, taip pat mano sūnus Simonas. Nusiprausęs, atsiguliau šiltame kambaryje, užsitempiu antklodę ant krūtinės ir – kaip visada (taip jau esu girdėjęs iš liudininkų) kambaryje pasigirsta vientisas knarkimas panašus į šokinėjančio nakties oro duobėse bombonešio gausmą. Pusė keturių nakties. Lieka kokios penkios valandos negilaus miego iki pirmųjų oficialių mano kendo varžybų šeštadienio… (tęsinys bus vėliau) Egidijus Milašius.

Tvankstė – Karaliaučius – Kionigsbergas – Kaliningradas (2012 m. kovo 2 – 4 d.) I dalis
Man dabar jau sunku prisiminti kokiomis aplinkybėmis aš sužinojau apie III-ąjį Kaliningrado kendo klubo turnyrą. Prisiminimuose matau kaliningradiečių klubo vadovą Vitalijų Pruksą persirenginėjantį Birštone, Japonijos dienų pabaigoje, ir pranešantį apie šį renginį vasario viduryje.
Oficialus kaliningradiečių pakvietimas elektroniniu paštu Ričardui atėjo vasario 24-ą. Ne veltui važiavau su kitais kauniečiais kendokomis pasitreniruoti į Vilnių su bendraklubiais vasario 28-ą dieną – taip norėjau pastiprinti kitos aikštelės ir nežinomos aplinkos jutiklius taip, kad jie nebūtų per jautrūs svarbiu kovos metu.
Vasario 29-osios treniruotė Kaune Kyumeikane praėjo uraganu ir per šarvus ir per kūną ir per smegenis.
Kovo pirmąją mintyse nusišypsojau pavasariui, mintyse padėkojau Dievui ir plačiajam informaciniam laukui už nesibaigiančius išbandymus ir gaivališką humorą. Tądien toliau tvarkiau niekad nesibaigiančius darbinius reikalus ir bendravau zyziančiais telefonais savo klientais.
Kovo antrosios ryte atsikėliau anksčiau nei įprasta. Kūnas pats išsisviedė save iš lovos. Pagalvojau – nesipriešinsiu jam. Jeigu atsikėlė, reiškia kažką numatė, pamatė ar išgirdo. Jis gyvena savo gyvenimą. O smegenys, kurių buvimo požymius dažnai jutu, taip pat gyvena irgi savo gyvenimą. Malonu, kad jie kartais bendradarbiauja. Nejauku, kai susiginčija. Taigi pašokęs, pamaniau – ko aš čia taip. Susirūpinau ginklais ir įranga. Pirmiausia – šinajumi. Šveičiau jį švelniu švitriniu popieriumi. Visas jo vidines puses. Po to sutepiau aliejumi, perbraukiau švelniu tualetiniu popieriumi tam, kad įsitikinčiau ar nėra atskilusių aštrių bambuko šapų. Kaip visada įsivariau pora pašinų. Dantimis ištraukiau, suveržiau odelę ir lėtai paglostęs, įdėjau į dėklą. Toliau ėmiausi šarvų. Susidėliojau ir pasitikrinau raiščius, atsiklaupęs išbandžiau ilgiausią skarelę ant savo galvos, žiūrėjau kaip ją pavyksta greitai susirišti. Galva tai didelė, apvali. Pabandyk ją apjuosti mikliai. Vienas, du, trys, – op ir pavyko. Gražiai ją susiklosčiau ir įdėjau į šalmą. Pasirengiau dar ir atsarginę. Šalmo raištelius taip pat gražiai savo supratimu pagal matytus pavyzdžius apjuosiau aplink šalmą. Pritūpiau prie pirštinių. Buvo gal pusė šešių ryto. Dykinėjantis pilvas urzgė kaip piktas žvėris, o aš tuo tarpu knebinėjausi nenaujų restauruotų pirštinių raišteliuose, narpliojau juos, raišiojau mazgelius, varsčiau raštelius į skylutes, kad būtų kuo trumpesni. Ir taip po keletą kartų. Viską suveržiau, patikrinau. Po to stvėriausi hakamos ir keikogu. Su meile, švelniai glostydamas klostes susidėliojau juos ir įkišau į kuo erdvesnį polietileninį maišelį. Įdėjau į didelį sportinį krepšį. Ant viršaus susidėjau dušo reikmenis – dušo želė, didelį rankšluostį. Krepšio dugne jau gulėjo supakuotos dušo šlepetės. Į šoninę kišenėlę įsikišau batų tepalo tutelę, kempinėlę batų nublizginimui ir nediduką batų šepetį. Krepšyje dar įtalpinau didelį butelį „Neptūno“ begazio mineralinio vandens butelį. Juk reikės – pamaniau. Po to, su dideliu puoduku kavos rankose, atsisėdęs krėsle siūbuodamasis stebėjau kaip ryto šviesa už lango vis labiau išryškina kontūrus, siluetus ir pavidalus….
Tą dieną ilgai nedirbau, ėjau į teisininkų seminarą įdomia tematika, kalbėjausi su kolegomis, stebėjau susirinkusių advokatų, padėjėjų, ar kitų teisininkų veidus, klausančius, klausiančius, geriančius kavą, besikalbančius, žiovaujančius, išeinančius, įeinančius, maigančius įkaitusius mobiliuosius telefonus savo rankose, skubančius ir nespėjančius paskui savo klientus, užsakymus, pinigus ir trumpą savo akimirkos laiką….
Grįžęs į kontorą dar kai ką nuveikiau savo amžinuose teisiniuose darbuose, kol apie trečią valandą dienos pajutau – jau įsijungė kelionės mygtukas. Jau mintys ir kūnas persikelia į kelionės trasą. Iš vertimų biuro spėjau pasiimti išverstą į rusų kalbą gydytojo pažymą, kad galiu dalyvauti varžybose, visus daiktus susikroviau į automobilį, iš kompiuterio atsispausdinau reikalingus Karaliaučiaus žemėlapius, pasižymėjau maršrutą nuo viešbučio „Patriot“ arba „Patriotas“ Karaliaučiuje iki N.Černyševskio gatvės 56-ojo pastato, ten, kur vyks kendo turnyras, susikroviau visus iki tol neperkaitytus laikraščius ir porą žurnalo „Valstybė“ numerių, pasitikrinau dokumentus – pasą, kelionės sveikatos draudimą, automobilio dokumentus, pinigus, išlydėjau ir atsisveikinau su pas mane dirbančia teisininke Živile, ir apsirengęs sėdau už automobilio vairo ir …. dar grįžau pasiimti pamiršto mobilaus telefono, kuris jau buvo beišsikraunąs…. Kuro kolonėlėje šliūkšterėjau į baką 25 litrus dizelino ir Karaliau Mindaugo prospektu apie 18 valandą lėtai patraukiau link Aleksoto tilto. Tą dieną pradžioje kad ir kaip skubėjau, išvažiuoti laiku – 16 valandą, kaip buvau anksčiau numatęs man nepavyko. Laikas ir aš du netoliese, tačiau ne kartu esantys dalykai. Pervažiavęs Aleksoto tiltą pasukau Marvelės link ir nauja Nemuno krantine nuskriejau link Budzinausko tilto, jungiančio abu Nemuno krantus ant Via Baltica magistralės. Perlėkęs tiltą paklausiau širdies – tai kur dabar?! Nors reikėjo tiesiai – link magistralės į Klaipėdą. Pasukau lanku po viaduku link Kaniūkų. Širdis sudrebėjo. Pamaniau, negaliu aš be grožio važiuoti. Negaliu. Širdis nesidžiaugs. Protas rėkia – taigi keturios valandos kelio panemune link Klaipėdos Smiltynės kelto, taigi – ilgai, taigi sutems. Tylėt! Sukomondavau. O čia ir į Kaniūkų Maximą šalia kelio užsukau. Pamaniau, – štai nupirksiu kaliningradiečiams, na ne karaliaučiškiams gi, šventinį didelį butelį „Žalių devynerių“ futliare ir Šiaulių „Rūtos“ lazdelių. Tegu ragauja, tegu prisimena Lietuvą, Kauną, Vilnių, Jūratę ir Kąstytį…
Viską nusipirkęs, užtikrintai atsilošęs sėdynėje už vairo su kelionės ramybe pasukau link Jurbarko. Saulė pamažu leidosi žemyn, pamažu temo. Netoli Vilkijos mano dėmesį patraukė labai jau ryškios dvi žvaigždės, švytėjusios ties kairiuoju priekiniu automobiliu stiklu. Sustojau, išlipau ir atlošęs galvą įdėmiau žvelgiau į atrodo netoliese esančius du šviesulius palyginus dar šviesiame danguje, nors aplink žvaigždžių nebuvo. Iš karto pagalvojau, kad žvalgybiniai palydovai ir dar – kad sėkmę lemiantis ženklas. Taip ir važiavom kartu pro Seredžių, Veliuoną, Skirsnemunę, Jurbarką, Viešvilę, Vilkyškius, Pumpėnus. Galop pamažu sutemo, nors ir vijausi saulę važiuodamas į vakarus.
Praalkęs Mikytuose pavakarieniauti žinomoje pakelės užeigoje. Įėjęs radau darniai bevakarieniaujančią virtuvės brigadą. Iš meniu išsirinkau šnicelį, tačiau jaunos mergaitės paklausiau, kokio jis dydžio. Na, ji atsakė – nedidelis. Nagi pasižiūrėkime, optimistiškai pasiūliau aš. Rezultatas buvo geras ir aš mintyse pažymėjau Mikytus žemėlapyje kaip vertą sustoti užkąsti tašką. Po vakarienės kažin kokie ruseliai prišokę prašė pavežti iki muitinės terminalo link Tilžės. Ne, pasakiau, mano kelias nusidriekia tolyn ir kitur, nors tikslas tas pats.
Važiavau neskubėdamas tolyn, kol Vitalijus Pruksas parašė žinutę telefonu ir paklausė, ar važiuojąs, kur esąs, ar surasiąs viešbutį ir ar ko nors reikią. Mandagiai atsakiau, kad nieko nereikią, būsiu neaišku kada, todėl miegokite sau ramiai. Pakeliui liko Šilutė, Saugos, Vilkyčiai, praslinkau Priekulę. Šis kelio Klaipėda – Šilutė – Mikytai – Kaunas ruožas pats lėčiausias, labiausiai nudėvėtas ir vingiuotas. Prieškariniai vokiški tiltai vos laikosi. Galop dešimtą valandą privažiuoju Klaipėdą, naujojoje Smiltynės perkėloje nusiperku kelto bilietą. Kasininkė tarsteri – paskubėkite, keltas jau išvyksta. Privažiavęs, pamatau raibuliuojančias vandens sroves iš tolstančio kelto sraigto, pakeltą galinį nuvažiavimo skydą. Mmmm, štai…… Kitas kelto reisas po valandos. O tuo tarpu žiovauju sėdėdamas mašinoje ir stebėdamas praplaukiančius kanalu negausius laivus. Ilgokai stoviu vienas, pakol sustoja dar vienas automobilis, o prieš vienuoliktą vakaro – privažiuoja dar penki automobiliai. Keltas jau senokai grįžęs atgal, tačiau įvažiuoti neleidžia, komanda vaikšto deniu su meškerėmis ir žvejoja. 23.10 keltas perkelia į Kuršių Neriją ir kiek pavažiavęs bei susimokėjęs 10 Lt vietinį ekologinį mokestį keliauju toliau. Aplinkui tamsa, linguoja nuo vėjo medžiai, sutinku vieną kitą automobilį. Pravažiuoju snaudžiančią Juodkrantę, palieku šone likusias Pervalką, Prieilą ir Nidą ir atsisveikinęs su Lietuvos pasieniečiu, kertu sieną ir įvažiuoju į Rusijos Federacijos pasienio ir muitinės postą – Kuršskaja Kosa. (tęsinys bus toliau). Egidijus Milašius