Kategorija: Minutės skaitiniai

Kasdieniniuose ir kariniuose veiksmuose mastymas turėtų būti vienodas, tiesus ir aiškus. Neleiskite kad kūnas trukdytų protui, kaip ir kūnas nebūtų blaškomas proto. Svarbu glūdinti išmintį ir protą. Raskite skirtumus tarp gero ir blogo, stenkitės pažinti kitus menus, įvertinkite tai, veikite taip, kad niekas negalėtų jūsų apgauti. Netgi kaip veiksmai vyksta labai sparčiai, išaugotike ramų protą. Penkių žiedų knyga

Tęsiame Takuanos Soho knygos mintis į lietuvių kalbą išverstą Algirdo.
Delsimo vieta, kur sustoja protas. Budizmo praktikoje yra penkiasdešimt dvi stadijos, 52-oji vieta kur sustoja protas vadinama delsimo vieta. Delsimas rodo sustojimą, o sustojimas reiškia, kad protą sulaiko kažkas, kas gali būti bet kas.
Kai pastebi savęs link judantį kardą, pradedi galvoti kaip pasitikti kardą, protas sustos ties kardu toje vietoje, kur būsi nukirsdintas savo priešininko. Tai yra sustojimas.
Net jei matai link savęs judantį kardą ir jis nesulaiko tavo proto, tu sugebi suprasti  kardo ritmą ir negalvoti kaip nukirsti priešą, tai nelieka nei minčių, nei nuosprendžių.
Tu prišoki ir ištrauki kardą iš savo priešininko rankų. Kardas kuris turėjo tave nugalėti, tampa tavo kardu ir kardu kuris nukirsdina tavo priešą.
Jei sutelksi protą priešais savo priešininką, jis persisunks juo. Nelaikyte proto viduje. Protas saugomas viduje tik mokymosi pradžioje, kai esi tik pradedantysis.
Protas gali būti perimtas kardo. Jei sutelki protą su dvikovos ritmu, jis taip pat gali jį perimti. Jei jį perkeli į savo kardą, tavo protą gali perimti tavo paties kardas. Protui sustojus, kokioj nors vietoj, tampi tuščiu kiautu.
Tikrai prisiminsite buvęs tokiose situacijose.

Ilgasis kardas arba trumpasis turi kirsti tvirtai ir užtikrintai, ietys ir alebardos – atlaikyti didelį krūvį, lankai su šautuvais turi būti tvirti ir patvarūs. Visi ginklai turi būti  praktiški, patogūs ir neskirti puošybai ar savo vertei rodyti. Ginklų kaip ir kitų dalykų, neturime išskirti ir kam nors vienam teikti pirmenybę. Nemėgdžiodami kitų, mes turime imti tai, kas tinka mums ir valdyti ginklą kurį mokame valdyti. Penkių žiedų knyga

Algirdas ne tik uolus kendoka, bet ir pažangus moksleivis, dalyvauja mokyklos olimpiadose, kartu ruošiasi mokyklos baigimo egzaminams. Ir tai nesutrukdė išversti vienuolio Takuanos Soho knygos mintis į lietuvių kalbą tiems, kurie domisi japonų kultūra ir ieško atsakymų į jiems vieniems rūpimus klausimus.
„Takuanas Soho buvo Dzen vienuolis, kaligrafas, tapytojas, poetas, sodininkas, arbatos meistras. Jo raštai ir dabar yra japonų įkvėpimo ir patarimų šaltinis, kaip ir prieš pusketvirto amžiaus. Patariantis ir artimas aukštiesiems ir žemiesiems, jis laisvai jautėsi visuose visuomenės sluoksniuose, patardavo tiek Šiogūnams, tiek Imperatoriui. Pasak legendos buvo garsaus kardo meistro Mijamoto Musaši draugas ir mokytojas. Jo šlovė ir populiarumas jo nepaveikė, tą atspindi jo paskutiniai paliepimai mokiniams: „užkaskite mano kūną kalne už šventyklos, uždenkite jį purvu ir eikit namo. Neskaitykite sutrų, neatlikite ceremonijos. Neimkit dovanų nei iš vienuolių, nei iš pasauliečių. Tegul vienuoliai dėvi rūbus, valgo, ir gyvena kaip gyvenę“. Paskutinę gyvenimo akimirką jis užrašė kinišką simbolį yume („sapnas“), padėjo teptuką ir mirė.
Takuanas gimė 1573 metais Izušio kaime, Tadžimos provincijoje. Nors gimė samurajų šeimoje Miuros klane per patį 150 metų pilietinės kovos įkarštį, Takuanas dešimties įstojo į vienuolyną studijuoti Jōdo Budizmo atšakos, keturiolikos perėjo prie Dzeno Rinzai atšakos ir tapo Daitokudži, vienos didžiausių Kioto šventyklų, abatu beprecedenčio amžiaus – trisdešimt penkerių.
1629-aisiais jis įsitraukė į vadinamąją „Purpurinių apsiaustų aferą“ ir priešinosi Šiogūnato sprendimui panaikinti Imperatoriaus galią skirti žmones į aukštus bažnyčios ir žinybų pareigūnus. Dėl savo priešiškumo jis buvo ištremtas į dabartinę Yamagatos prefektūrą. Šiogūnui mirus jis buvo amnestuotas ir grįžo į Kiotą 1632-aisiais. Tolimesniais metais jis susidraugavo ir mokė Dzen atsistatydinusį, bet labai įtakingą imperatorių Go-Mizunoo, ir padarė tokį ispūdį naujajam Šiogūnui Tokugawai Iemitsu, kuris visada stengėsi palaikyti jų draugystę, kad 1638 metais jo reikalavimu įkūrė Tōkaiji.
Iki pat galo Takuanas ėjo savo paties nepriklausomu, ekscentrišku ir kartais karčiu keliu. Jo kampuotumas jaučiamas tiek jo kaligrafijoje, tiek grafikoje, tiek ir tolesniuose raštuose. Įdomu, kad galbūt galime pajusti jo charakterį tiesiog paragavę takuanzuke, patiekalo iš rauginto didžiojo japoniško ridiko.
Jo gyvenimą galima apibendrinti jo paties patarimu: „Jei gyvensi kartu su darbartiniu pasauliu, nusisuksi nuo Kelio. Jei nenori nusisukti nuo Kelio, nesek dabartinio pasaulio“.
Sakoma kad Takuanas norėjo įlieti Dzen dvasią į visas gyvenimo sritis kurios patraukė jo dėmesį, kaip kad kaligrafija, poezija, sodininkystė ir tiesiog menai. Tą patį jis padarė ir su kardo menu. Gyvendamas paskutiniais žiauraus feodalų kovų metais kurių kulminacija buvo Sekigaharos mūšis 1600-aisiais, Takuanas susipažino ne tik su menininko ir arbatos meistro ramybe ir didingumu, bet ir susidūrė su pergale ir pralaimėjimu – kario ar generolo išgyvenimais. Tarp pastarųjų buvo tokie nesulyginami žmonės kaip Išida Mitsunari, galingas generolas rėmęs Tojotomį Hidejošį, Kuroda Nagamasa, krikščionis daimis atsakingas už Mitsunario žlugimą ir ypatingai Jagyjų Munenori, Jagyjų Šingake kardo meno mokyklos galva ir dviejų Šiogūnų kartų mokytojas. Šiems žmonėms ir šiems laikams Takuanas skyrė nemažiau savęs nei kitiems.
Iš trijų esių kuriuos talpinsime tinklalapyje, du laiškai: Fudōčišinmyrōku, „Paslaptingi nepajudinamos išminties užrašai“, parašyti Jagyjų Munenoriui ir Taiaki „Taja kardo analai“, galbūt rašyti Munenoriui, galbūt Ono Tadaakiui, Ittō kardo mokyklos vadovui ir oficialiam Šiogūno šeimos ir artimųjų instruktoriui. Laiškų rašymo aplikybės neaiškios, bet nuoširdūs patarimai ir Konfucionistiškas nepritarimas Munenoriui Fudōčišinmyrōku gale prideda šiam darbui gana įdomią, ir šiek tiek gluminančią kryptį.
Visi trys rašiniai skirti samurajų luomui ir visi siekia suvienyti Dzen dvasią su kardo dvasia. Duodami patarimai iš praktinių, techninių ir filosofinių jų pusių. Tiek siaurąja, tiek plačiąja prasme galima teigti, kad Fudōčišinmyrōku yra ne tik apie techniką, bet ir apie savęs ryši su savimi kovos metu ir kaip asmuo gali tapti viena visuma. Taiaki priešingai, labiau aprašo psichologinius asmens bendravimo su kitais aspektus. Tuo tarpu Reirōšų „Vaiskus brangakmenių skambesys“, skirtas pamatinei žmogaus prigimčiai, kaip karys, daimis  — arba bet koks kitas asmuo — suprastų, kas yra teisingumas, o kas — paprasčiausias savanaudiškumas, ir susigaudytų klausime: kaip ir kada mirti.
Visos trys esės pakreipia žmogų į savęs pažinimą ir tuo pačiu į gyvenimo meną.
Kardo menas kaip technikos išraiška ir meditacinis Dzen ilgai kartu egzistavo Japonijoje, Dzen įsitvirtinęs jau XIIa. pabaigoje. Takuano dėka jie pasiekė visišką vienybę, o jo kūriniai ir nuomonės buvo ypač įtakingos keliui kuriuo pasuko — ir tebeeina — japonų kardo menas, kuris visdar nuoširdžiai praktikuojamas ir puikiai atspindi japonų požiūrį į gyvenimą. Padėję tvirtus pagrindus Dzen ir kardo vienybei, jo rašiniai įtakojo daugelio to meto didžių meistrų kūrybą ir sukūrė daugybę dokumentų, kurie visdar skaitomi ir naudojami, kaip kad Jagyjų Munenori „Heihō Kadenšo“ ir Myjamoto Musaši „Gorin no Sho“. Šių žmonių stiliai skyrėsi, bet jų išvados susipina kartu parodydamos aštrų įžvalgumą ir supratimą, tebūnie tai Musašio „Laisvė ir spontaniškumas“, Munenorio „Paprastas protas nežinąs taisyklių“ ar Takuano „Nesukaustytas protas“.
Takuanui kulminacija buvo ne mirtis ir naikinimas, bet nušvitimas ir išgelbėjimas. Kova, esant „tinkamam“ protui, ne tik duoda gyvenimą, bet ir duoda jo daug daugiau.“ Tęsinys seka.

Kovos menuose, tas kuris moka gerai šaudyti lanku, vadinamas lankininku, įvaldęs šautuvą – šauliu, mokantis valdyti ietį – ietininku, perpratęs alebardos gudrybes – alebardininku. Tačiau žmogus įvaldės kardo kelią, nėra vadinamas kardininku. Lankas, šautuvas, ietis ir alebarda yra kareivinių ginklai, jie visi įtraukti į kovos menų kelią. Pats kardas yra kovos menas, juo išauklėta visuomenė ir asmuo. Kovos menų kilmė yra kardas. Jei vyras valdo kardą, jis gali įveikti dešimt žmonių, jeigu dešimt vyrų gali nugalėti šimtą, tai šimtas, vieną tūkstantį vyrų, o vienas tūkstantis, dešimt tūkstančių vyrų. Tokiu būdu vienas ar dešimt tūkstančių vyrų yra tas pats, kaip kiekviena atskirai bei visos kartu kario praktikos yra vadinamos kovos menais. Penkių žiedų knyga

Kiekvienas pasirenkame vieną iš keturių kelių. Pirmasis – žemdirbio kelias. Naudodamas žemdirbio įrankius, žmogus augina ryžius ir daržoves, prisitaikydamas prie metų sezoniškumo. Antrasis – prekeivio kelias.  Žmogus gyvena parduodamas savo darbo vaisius, gaudamas iš to naudos, taip išlaikydamas savo egzistenciją. Trečiasis – kario kelias. Geras ginklo pažinimas ir jo valdymas. Bet jei karys nemyli savo pasirinkto kelio? kaip jis sugebės suprasti jo ginklo atnešamą naudą? Karys turi turėti išvystytą skonį. Ketvirtas – amatininko kelias. Jis turi būti puikiai įvaldės savo įrankius. Jis numato ir nupiešia kaip atrodys būsimas statinys, apskaičiuoja ir atlieka savo darbą. Taip praeina amatininko gyvenimas. Penkių žiedų knyga

„Kauno dienos“ priede, išspaudinti dienraščio žurnalisto Dariaus Selenio surinkti  pastebėjimai iš Arnoldo kelionės į Dodžo pasakojimo:
Architektas Arnoldas Asauskas Japonijoje miegojo sporto salėje ant dviejų čiužinių, valgė ryžius, pigesnę nei mėsa žuvį, krabus, makaronus. Kendo mokykloje po treniruotės salę, „dodžą“, plaudavo visi kartu. Lietuvis ugdė pagarbą, darbštumą, mokėsi suvokti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes ir daug kalbėjo su japonais. Jie – japoniškai, jis – angliškai arba lietuviškai. Tačiau vieni kitus suprato.
Mėnesį asketiškai gyvenęs ir į savęs ugdymo filosofiją paniręs kaunietis nepamiršo, kad yra architektas. „Ten nėra dviejų vienodų pastatų, – pasakojo jis apie įspūdžius iš Tokijo. – Visi namai – kokybiški ir užbaigti.“ A.Asauską sužavėjo vidutinio socialinio sluoksnio japonų dviaukščiai.
Timpt, timpt. Kažkas čiuptelėjo architektą už rankovės. A.Asauskas atsigręžė, už nugaros – būrys mokinių. Mandagūs, iškart atsiprašė už trukdymą. Akyse – prašymas. Galima? Arnoldas nusišypsojo ir atsakė į jiems rūpimus klausimus. Japonų vaikams buvo įdomu, iš kur atvykęs europietiškų bruožų vyras, ką jis jau aplankė jų šalyje. Japoniukai tam buvo pasirengę: pasaulio žemėlapis, senosios Japonijos sostinės Kioto šventyklų nuotraukos.
Elektronikos ir komforto įrangos prifarširuoti šildomi unitazai, pirtyse įrengti kaitros nebijantys skystųjų kristalų televizoriai… Japonų kasdienybės detales, liudijančios technologijų triumfą, A.Asauskui padarė įspūdį. Tačiau jis išvydo ir kitą technologijų eros pusę. Fotografija daryta Arnoldo...Straipsnį kviečiame skaityti kaunodiena.lt tinklalapyje.