Kategorija: Minutės skaitiniai

Paskelbta

Mintis šiai dienai

DSC06877

Ar kada kilo tokia mintis, jog tai kaip mes vienai ar kitai dienai suteikiame didesnę reikšmę, negu visom kitom dėl kokios nors priežasties, yra keistas reiškinys? Mamos diena, tėvo diena, žemės diena, vaikų diena…valio! socialiai patogiai susiklostė, kad turime vieną dieną išskirtinę kažkam paskirtą ir ta dieną jau galime atsidėti ta kryptimi. Bet ar neteisingiau būtų ištisus metus praktikuoti tokį pat dėmesį? Sakot vargina, nėra tam laiko…dievaži, bet argi tėvai ar vaikai bent dienai nustoja būti tuo kuo esa? Ar žemė bent akimirkai nustoja žmogų globojus?
Turbūt pasaulyje yra apstu žmonių, kuriems kiekviena diena yra tiek pat verta kiek ir praėjusi tiek pat kiek ir būsima. Bet daug daug..masiškai daugiau žmonių paklūsta laikrodžio nurodomam skaičiui kaip viso ko matui.  Kol nemiegu reikia suspėti atlikti tai kas reikia ir tai ko reikalaujama, kol miegu reikia spėti išsimiegoti, kad vėl galėčiau bandyti suspėti atlikti tai kas paskirta. Atrodytų, jog kažkur, mano šešėlyje, slepiasi sekundantas, kuris tik ir laukia kol praeis  tam momentui skirtas laiko vienetas ir jis galės spragtelėti savo laikmačio mygtuką, taip mane amžiams amžiniesiems atkirsdamas nuo neatliktų  veiksmų. Be abejo, laikas yra per daug svarbus išradimas, kad aš taip imčiau ir jį  visiškai sumenkint. Patogu gyventi laiku, ne per vėlai ir ne per anksti.
Žemė – tai vieta kur aš ir tu atsiradome, iš kurios atsiradome ir į kurią grįšime. O kol kas nepamirškime nė akimirkai  tai kas mus daro žmonėmis.

Paskelbta

Tai či trenerė piešia tobulą apskritimą

Baltas popieriaus lapas ir vos kelios linijos jame. Taip atrodo Kaune eksponuojami dailininkės, tai či trenerės Simonos Honiball tapybos tušu paveikslai.
Netradiciškai lietuvių tapybos mokyklai, vilnietės dailininkės, Rytų kovos meno tai či instruktorės darbai yra visiškai minimalistiški, kažkuo primenantys abstrakčiąją nespalvotą fotografiją – juodas potėpis tušu paveiksluose pereina iki pilko, palaipsniui susiliejančio su baltu popieriaus lapu.
Personalinė dailininkės paroda „Wabi“, kurioje eksponuojami vienu judesiu sukurti paveikslai, veikia P.Stulgos lietuvių tautinės muzikos instrumentų muziejuje.
Kas gi tas paslaptingasis „Wabi“? Tai japonų kalbos žodis, reiškiantis minimalizmo estetiką. Anot dailininkės, „wabi“ – tai paprastas, asketiškas grožis, minimalus, skaidrus, erdvus, dzeniškas, meditatyvus, o jei trumpai, tai – tiesiog rytietiškas minimalizmas.
„Apibendrinti šiai idėjai galima vartoti ir daugiau žodžių, tačiau jie nenusako tikrojo jausmo, kurį gimdo šis vientiso judesio sukurtas objektas. Šį meditatyvų pojūtį gali pajusti kiekvienas. Tereikia susikaupimo ir atsipalaidavimo“, – pataria dailininkė.
Darbų autorė prisipažino pati esanti budistė, dažnai medituojanti – iš susidomėjimo Tolimųjų Rytų kultūra į jos paveikslus atkeliavo daoizmo ir dzen tradicijų estetika. Pavyzdžiui, rato, arba apskritimo, piešimas yra pagrindinis dzeno meditacinis pratimas. Medituojant siekiama vienu judesiu nubrėžti tobulą apskritimą. Simonos darbai taip pat atspindi šį siekį.
„Kol sukūriau, mano akimis, tobulą apskritimą, pripiešiau 2 m aukščio popieriaus lapų kalną. Beje, tobulumo siekis mano tapybą artimai sieja su tai či. Juk tai či ilgai praktikuojamasi tam, kad atliktum tobulą judesį“, – sąsajas paaiškino dailininkė.
Kai kurie jos darbai, atrodo, sukurti specialiai muziejaus laikinų ekspozicijų salei. Vienur minimalistines linijas ir apskritimus paveiksluose tarsi pratęsia muziejaus rūsio sienų akmenys, kitur – plytų dekoras.
„Mano darbai nėra gatavas produktas. Juose palieku daug erdvės žiūrovo vaizduotei, noriu, kad žiūrovas dalyvautų kūrybos procese“, – sako kūrybiniam dialogui žiūrovus kviečianti menininkė.
Parodoje eksponuojami ne originalūs tapybos tušu ant popieriaus darbai, o skaitmeninė spauda. Dažniausiai ant tradicinio A4 popieriaus lapo nutapytus darbus S.Honiball nuskenavo ir išdidino tam, kad galėtų juos pateikti kuo platesnei auditorijai.

Tai či trenerė piešia tobulą apskritimą
© Antano Slavinsko nuotr.

Šaltinis: Kaunodiena.lt

Paskelbta

Neįvyniota dovana…

Žvelgdama į šalia esantį artimąjį, visuomet iš jo tikiuosi meilės, šilumos ir atjautos. Tai prigimtinis kiekvieno žmogaus troškimas, ir tuo metu visai nesvarbu, gal tam kitam labiau reikia atjautos nei man pačiai. Mylėdama laukiu tokio paties atsakymo. O jei tas artimas savo sieloje išgyvena pačią tamsiausią naktį? Krikščionys tiki, jog kiekviename žmoguje verta pamatyti kenčiantį Kristų. Bet ar pajėgiame pirmiausia tą kitą priimti? Ar aš pati galiu save priimti ir tada, kai elgiuosi teisiai, ir tada, kai klystu? Visi žinome ar nujaučiame, jog mumyse gyvena ne tik gražios ir geros savybės, bet esama ir nelabai garbingų. Dar prieš siekdamas tobulybės žmogus turėtų atsigręžti į save, pažvelgti į save be kaukės. Priimti save- tai priimti savo pradinį, Dievo dovanotą veidą ir pažinti, kas jį daro neįdomų, netyrą. Todėl priimti save reiškia atsigręžti į save tokį, koks esi, ir sakyti „taip“ savo gyvenimo istorijai, savo būdui, susitaikyti su viskuo, kas manyje jau egzistuoja. Tik suprasdamas ir priimdamas save su visomis ydomis ir dorybėmis pajėgiu į kitą žvelgti su atjauta ir supratimu. Tik pažinęs visą save galiu tapti kitam dovana.
Kai esu dėl kitų ir kitiems, tampu tikra dovana, nes tuomet labiausiai atliepiu į mane sudėtą Dievo troškimą ir galiu spindėti kitiems tikru žiburiu, šiluma, prieglauda ir stiprybe. Dovana, kurios nereikia vynioti į prabangų popierių.
Žmona gulėjo mirties patale. Kartu su vyru prieš keturiasdešimt metų statytame namelyje buvo šalta ir drėgna nuo ankstyvo pavasario vėsos (dėl pinigų stygiaus jie kūrendavo tik krosnį virtuvėje). Per 67 santuokos metus jie išgyveno daug džiaugsmo ir skausmo, bet dabar pajuto, jog atėjo metas laikinai išsiskirti. Dėl senatvės vyras buvo kone kurčias, žmona- visiškai apakusi ir vos pajėgė kalbėti. Jiedviem beliko tik paimti ir paglostyti vienas kitam ranką. Šaltame ir apskurusiame kambaryje stojo pagarbi šventa tyla. Šis rankų spūstelėjimas buvo jų pokalbis, jų pabuvimas kartu paskutinę žemiškosios kelionės akimirką, tai buvo… apsikeitimas dovanomis. Autorė: Vaidilė Šumskienė. Tekstą parengė: Valerija Lietuvnikienė

Paskelbta

Dumblinas kelias

muddy road

Kartą, vienuoliai Tanzanas ir Ekibo  kartu keliavo  dumblinu keliu. Stipriai lijo. Už posūkio jie sutiko žavingą merginą, šilkiniu kimono ir juosta ant juosmens, kuri niekaip negalėjo perbristi kelių sankirtos. Nagi, panele,- iškart ištarė Tanzanas. Pakėlęs merginą jis pernešė ją ant rankų per dumbliną kelią. Ekido neištarė nė žodžio iki pat šventyklos. Tačiau nesusilaikęs pratrūko: Mes, vienuoliai, nesiartiname prie merginų. Ir ypatingai tokių gražių, tai pavojinga. Kodėl tai padarėte? Aš tą merginą palikau ten, kitoje pakelės pusėje, – atsakė Tanzanas. Ar tu ją vis dar neši?
Nyogen Senzaki. Zen Flesh, Zen Bones: A Collection of Zen and Pre-Zen Writings

Paskelbta

Bet juos matė tik tie, kas mylėjo

Arba Pasaka apie Duodančias Rankas
[Nuoširdžiai tikiuosi jog turėsite kantrybės perskaityti šį tekstą. Karolis]

Vieną kartą mažame namelyje gyveno vyras ir moteris. Jųdviejų pasaulis buvo labai paprastas: jie dirbo paprastus darbus, valgė paprastą maistą, pirko paprastus pirkinius ir viską darė paprastai – nesigailėdami, ko nebuvo vakar, ir negalvodami, kas bus rytoj. Vyras ir moteris visada gyveno šiandien, o užvis labiausiai stengėsi šiandien mylėti. Rytais juodu pasakodavo vienas kitam savo sapnus, dieną trumpam išsiskirdami ilgam atsisveikindavo (dėl visa ko), o vakarais sekdavo pasakas. „Gyveno kitąkart tokia moteriškė, ir užsigeidė ji mažučio vaikelio, tik nežinojo, iš kur jį gauti…“ – sykį skaitė jie apie Coliukę. Ir suprato, kaip labai jų paprastam pasaulėliui trūksta vaikų… Po metų jiems gimė duktė – graži graži, rimta ir protinga. O jos didelėse akyse švietė dvi žvaigždės. Bet jas matė tik tie, kas mylėjo…
Vyras ir moteris dabar tapo tėčiu ir mama. Jie ir toliau gyveno mažame namelyje, bet jų gyvenimas jau nebebuvo toks paprastas kaip anksčiau: dienos ir naktys susimaišė, o daiktai užmiršo savo įprastas vietas. Po dvejų metų tėtis ir mama susilaukė antros dukrytės – gražios gražios, šokolado spalvos akimis ir su spindinčia karūna ant galvos. Bet ją matė tik tie, kas mylėjo…
Mažame namelyje buvo mažiau vietos, bet daugiau juoko ir kojyčių trepsėjimo. Lauke tarsi vėliavos plazdėjo padžiauti vystyklai. Ir jie matė, kad tai yra gera. Prabėgo dar keletas metų ir šeimai gimė trečioji dukrelė – šviesi šviesi, su saule kaktoje. Bet ir ją matė tik tie, kas mylėjo…
Vieną dieną tėtį aplankė Toks Dėdė ir pasakė, kad neatsakinga turėti tokį mažą namelį ir tiek daug burnų. Kad reikia apie viską pagalvoti. Ypač pagalvoti – kas bus rytoj?! Ar užtektinai bus duonos ir batų? Tėtis ir mama atsisėdo ir pradėjo galvoti. Tikrai: namelis mažas, burnytės išžiotos, o kojytės trepsi… O kas bus rytoj? Ir jiems pasidarė taip liūdna ir net baisu, nes niekaip negalėjo sužinoti, kas bus rytoj: ar užteks duonos ir batų?.. Jie taip pavargo begalvodami, kad užmiršo prieš miegą paskaityti pasaką ir vienas kitą pabučiuoti. Bet, laimei, tą naktį juodu susapnavo Viską Duodančias Rankas ir atsibudo kupini ramybės – tokios didelės, kad vėl galėjo gyventi ankstesnį paprastą gyvenimą.
Na, ne visai paprastą, mat po kiek laiko jiems gimė ketvirtoji dukrytė – linksma linksma, o kai šypsodavosi, ant jos skruostų žaisdavo saulės zuikučiai. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Jų namelis tapo dar mažesnis, bet širdyse buvo erdvu. Kiekvieną rytą savo dubenėliuose jie rasdavo tiek košės, kiek reikėdavo jų pilvukams. Ir sulaukdvo tiek meilės, kiek reikėdavo jų širdelėms. Ir jie matė, kad tai yra gera. Vieną dieną mamytę aplankė Tokia Teta. Ji nužvelgė keturias mergaites (nepastebėdama nei karūnos, nei saulės, nei žvaigždžių, nei saulės zuikučių) ir nusišypsojo šypsena iš žurnalų moterims viršelių. Teta sakė labai mylinti jų šeimą ir galvojanti apie jos ateitį. Todėl ir atnešusi Ramios Ateities piliulių – spalvotų ir skanių. „O kas tai yra rami ateitis?“ – paklausė mamytė, kuri visada gyveno šiandiena. „Na, tai užtikrinta, garantuota ateitis“, – atsakė moteris (ji niekada negyveno šiandiena). – Juk jūsų vaikai augs, juos reikės pastatyti ant kojų, suteikti gyvenimo pagrindą. Jūs turite žiūrėti atsakingai“. „Kažkur tai jau girdėjau“, – pagalvojo mama, bet neprisiminė kur. Tą naktį mamytė sapnavo daugybę mažų vaikelių, gražių, ypatingų – jų kaktose švietė mėnuo, o plaukai buvo aukso ir sidabro spalvos. Jie beldė į namų duris, bet nė vienos neatsivėrė. Už jų gyveno Dėdės ir Tetos, tokie susirūpinę, pavargę ir liūdni, kad negalėjo išgirsti mažų rankyčių beldimo. Mamytė atsibudo ir pirmąkart verkė iš liūdnumo, nes vieną akimirką buvo užmiršusi apie Duodančias Rankas. Duodančias viską: ir košę dubenėliuose, ir meilę širdelėse, ir šiandieną, ir rytojų. Tada ji išmetė piliules ir nuėjo apkabinti tėvelio. Ir juodu skaitė pasaką su labai laiminga pabaiga. O po metų tėtis ir mama susilaukė sūnelio – gražaus gražaus, su angelo sparnais nugaroje. Bet juos matė tik tie, kas mylėjo…
Taip tėvai pasidarė labai turtingi. Bėgo metai. Namelis tapo mažas mažas. Ir jo gyvenimas nebebuvo toks paprastas – jis buvo kupinas įvairiausių spalvų, kvapų, o ypač garsų: šaukštelių skimbčiojimo, vežimėlio ratų girgždėjimo, lumzdelio melodijų, kojyčių trepsėjimo ir – labai retai – tylos, kuri mamytei skambėjo gražiausiai.
Prabėgo daug laiko. Vaikai užaugo ir paliko mažą mažą namelį. O vieną dieną visi aplankė savo tėvus su ypatingomis dovanomis. Vyriausioji duktė padovanojo žvaigždžių šviesą jų akims. Antroji atidavė savo karūną – kad visada atsimintų esą ypatingi. Trečioji dovanojo saulę – kad jų mintys visada būtų šviesios. Jaunėlė – saulės zuikučius, kad neužmirštų viskuo džiaugtis. Sūnus atidavė tėvams angelo sparnus – kad galėtų skristi, kai nebepaeis. Ir tėvai buvo labai turtingi. Bet tai matė tik tie, kas mylėjo…
Autorė: Eglė Venslovaitė Šiliūnienė. Tekstą parengė: Valerija Lietuvnikienė

Paskelbta

Šiek tiek Zen..

Nesunku rasti pėdas savas ant žemės kietos….bet kartais taip sunku atplėšti akis nuo žemės ir leisti mintims tapti debesimis. Karolis.

Paskelbta

Tai – bendražmogiški dalykai

Jau poryt švęsime mūsų valstybės Nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetį. Pasitinkant šią šventę, norėčiau išskirti Lietuvos vyskupų žodžius, kuriais jie pirmiausia kviečia visus nesivaržyti savo laisve didžiuotis ir nepamiršti už ją dėkoti- vieni kitiems, kovojusiems ir tebekovojantiems už laisvę, dėkoti Dievui, vedančiam laisvės keliu.
„Atverkime širdis vilčiai ir meilei, nes nusivylimo, skaudaus neteisingumo jausmo sukeltas pyktis, priešiškumas savo Nepriklausomai valstybei yra blogis. (…) jis neleidžia pasinaudoti laisve, užauginti ir skinti laisvės vaisių. (…) Gyventi atsakingoje laisvėje reiškia narsiai rinktis „tarp gėrio ir blogio“. Šventojo Tėvo Benedikto XVI žodžiais, „nepaisant visų pažangos formų žmogus liko tuo, kuo visada buvo,- laisve tarp gėrio ir blogio“.
Viskas prasideda šeimoje, ir laisvė taip pat. Pasak Virginia Satir, žmogui būdingos penkios prigimtinės laisvės:
– laisvė matyti ir girdėti tai, kas yra čia, o ne tai, kas turėtų būti, buvo ar bus;
– laisvė jausti, ką jauti, o ne ką turėtum jausti;
– laisvė sakyti, ką jauti ir galvoji, o ne ką turėtum jausti ar galvoti;
– laisvė prašyti, o ne laukti leidimo;
– laisvė prisiimti riziką pačiam. Manau, tik tuomet galėsim jaustis atsakingi, o laisvė mums kaip tik tam ir duota.
Ar tikrai šeimose ugdome sugebėjimą naudotis šiomis laisvėmis?
Dabartinėje visuomenėje visų mūsų laukia svarbus uždavinys- mokytis būti laisvais. Laisvais nuo materialių dalykų, nuo melo, veidmainystės, pavydo, godumo ir puikybės. Tam, kad išsaugotume iškovotą laisvę. Ačiū už kantrybę.
Autorė: Valerija Lietuvnikienė