Kategorija: Minutės skaitiniai

Kartais norisi viską atiduoti kitam, kartais – tik truputį. Būna, kad atrodo jog tai gali priklausyti tik man. Kartais trūksta tiek nedaug, kartais – tik noro dalintis. Gali taip nutikti, jog sekanti mintis kam nors bus vertingas.
Lei. Griaustinis. Pagrindinis šio rašmens simbolis reiškia sankaupą, telkinį; pakartotas triskart, jis pabrėžia ypatingą tos sankaupos dydį. Griaustinis sudunda, staiga išsilaisvinus pritvinkusių debesų energijai. Viršutinė rašmens dalis – ženklas „lietus“.Kai trenkia perkūnas mes pasijuntame menki.
Ar turite abejonių dėl to, kas šiame pasaulyje pranašiausias? Žinoma, ne žmogus. Gamtos jėgos galingesnės – kur kas galingesnės. Net drąsiausias, turtingiausias ar protingiausias žmogus baimingai susigūžia, kai virš galvos ima trankytis perkūnas su žaibais, kai sudreba liūties tvindomi laukai, kai ugninis elektros iškrovos stulpas suskaldo medį, kai, regis, griūva ir pats draskomas į gabalus dangus.
Gerai, kad bent kartais gauname progą pasijusti nuolankūs. Griaustinio dar niekas nėra įveikęs. Niekam nepavyko priversti jo tarnauti saviems tikslams. Nepavyko panaudoti jo energijos.  Griaustinio galia laisva ir nežabota. Tiesą sakant, žmonės tik slepiasi ir laukia, kada jis baigsis. Niekas nekiša nosies į lauką, kol viskas nurimsta. Toks elgesys vaizdžiai parodo griaustinio galybę. Todėl senovės žmonės mokė – susidūrę su nežabota jėga nestokime skersai kelio. O gavę progą veikti, nepraraskime apdairumo.
Ištrauka iš knygos „ DENG MING-DAO, Kasdienis DAO“. Tekstą parengė: Karolis

…nemesti visko patyrus vieną, dvi, tris ar keturias daugiau nesekmių iš eilės. Nenuleisti rankų patyrus nesekmę padeda kitas svarbus variklis, t.y. noras išmokti atlikti savo sporto šakos veiksmus, išsiugdyti reikiamus įgūdžius. Tai noras būti geru savo šakos sportininku, noras didinti savo meistriškumą, gerinti savo asmeninius rezultatus. Tada kiekvienos varžybos tai savęs išbandymas, kuriame atskleidžiama, ką aš jau moku, o ko dar ne. Jei man pasiseka, aš džiaugiuosi, jei nepasiseka, aš nenusimenu, tačiau tai nėra „pasaulio pabaiga“ nes aš žinau, kad dar pasitreniravęs pasieksiu savo. Svarbu ugdyti savo norus, priminti sau, kad sporte svarbu siekti rezultatų, gerai pasirodyti su taisyklinga technika, pasiekti asmeninį rezultatą. Turint norą laimėti ar užimti prizines vietas, pasirodyti geriau nei kiti…Yra kelios medalio pusės, viena – kai sportininkas jaučiasi gerai pasirengęs varžyboms, pasitikti savimi, noras laimėti / užimti tam tikrą vietą gali suteikti jam papildomų jėgų, jei varžybose tampa sunku (finišuojant) arba tiesiog verčia padaryti viską, kad jis iškovotų pergalę ar užimtų trokštamą vietą. Kita pusė, jei noras laimėti ypač vyraujantis, o sportininko pasitikėjimas savimi prieš varžybas didina priešstartinį jaudulį. Sportininko mintyse šmėžuoja pralaimėjimo galimybė, kaustanti jo veiksmus bei mintis ir iš tiesų didinanti nesekmės tikimybę. Kaip galvojama tik apie tai, kad noriu, turiu, reikia laimėti, pamirštama galvoti apei tai, ką ir kaip aš turiu daryti, tai vėl atitolina pergalę. Lina Vaisetaitė, psichologė, Vilniaus olimpinis sporto centras.

Žmogaus kūno ir dvasios ugdymo principai jų suderinamumas buvo svarbus net nuo Antikos laikų. „Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią – žemina žmogų. Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį – kenkia ištvermei ir stiprumui. Visada ir visur reikia išlaikyti darną, protinių ir dvasinių pratimų, fizinių“ (Sokratas, 469 – 399 m. p. Kr., Stonkus, 1998) Mintys žmogaus, kuris stengėsi puoselėti dvasios ir kūno darnos principus Lietuvoje. Vydūnas žmogų traktavo kaip kaip dvasinę būtybę, o fizinio kūno paskirtis – realizuoti dvasines galias. Bet pats įdomiausias momentas, kad jis pats viską stengėsi išbandyti ant savęs ir tai yra labai svarbu, prieš tai, kaip pradedi gilintis į šio žmogaus mintis. Dvasinis žmogaus pradas yra siela, kuris „apsireiškia kūnu“ kaip įrankiu. Stipri dvasia gali suteikti jėgų kūnui, tinkamai suderinti jo gyvybinius procesus. Kad organizmo funkcijos veiktų darniai, reikalingas tam tikras darbo ir poilsio rėžimas, tinkama mityba, vienokios ar kitokios išorinės sąlygos. Taip pat nereikia pamiršti ir saiko, kada jis yra viršijamas, funkcija tampa ne kaip funkcija o kaip malonumas. Pavyzdžiui valgoma ne dėl to, kad reikia valgyti o dėl to, kad skanu, miegame ne jėgoms atgauti, o dėl malonaus pojūčio. Svarbu nepasiduoti hedonizmui (hedone – malonumas), kuris marina žmogaus žmogiškumą, atima iš jo kūrėjo galimybes ir daro jį menkaverčiu egzistavimo objektu. Vydūnas įsitikinęs, kad kad sveikatą griauna hedonistiniai pomėgiai, kuriuos žmonės sukūrė ne gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o tik sudirginti, svaigintis, malonumams sukelti rūkymo, alkoholio, narkotikų pagalba. Jais luošinama dvasia ir kūnas. Vydūnas tikina, kad žmogus turi būti atsigręžęs į išmintį, teisybę, meilę, grožį ir gėrį. Visa gamta laukia iš žmogaus dvasingumo. (Vydūnas 1868 – 1953 m.)

Viena vertus, sakoma, kad sportininkui, norinčiam „ko nors pasiekti sporte“, būtinas noras ar troškimas laimėti, nugalėti ar būti pirmam. Kitaip sakant, jis turi siekti pergalių. Kita vertus, sporto psichologai teigia, kad norėdamas gerai pasirodyti varžybose turi daugiau dėmesio skirti savo veiksmams, atlikimui o ne pergalei. Iš pirmo žvilgsnio toks pasakymas skamba kaip prieštaravimas – aš turiu galvoti apie pergales ir jų siekti, bet taip pat turiu negalvoti apie pergales ir sutelkti dėmesį į techninką ir veiksmus.
Pamėginkime šią painiavą išnarplioti. Tik prieš pradėdami norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad šiame straipsnyje kalbu ne apie vaikų treniravimą, o apie darbą su didelio meistriškumo sportininkais.
Visų pirma noras laimėti, užimti pirmąją vietą, būti geriausiam ir pan. yra be galo svarbus – tai kaip variklis, kuris verčia judėti pirmyn, daug treniruotis, stengtis tiek per sporto pratybas, tiek per varžybas. Jeigu aš noriu laimėti kokiose nors varžybose, treniruosiuosi, atsisakysiu vakarėlių su draugais, eisiu anksčiau miegoti, nes žinau, kad visų tų „gyvenimo malonumų“ atsisakau ne šiaip sau, bet tam, kad galėčiau įgyvendinti savo norus, o gal ir svajones. Remdamiesi naujausiais pasiekimų motyvacijos tyrimais psichologai sako, kad visiems geriausiams sportininkams budingas didelis noras pasirodyti geriau nei kiti, laimėti, užimti pirmąją vietą ir t.t.
Ne lipant kitiems per galvas ar sukčiaujant, bet treniruojantis ir išsiugdant reikiamas fizines bei psichines savybes ir įgūdžius. Tačiau jeigu noras laimėti ar pasirodyti geriau nei kiti yra tik vienintelis variklis, stumiantis pirmyn, toks sportininkas sporte išliks neilgai. Kodėl? Ogi, todėl, kad sportas visuomet susijęs ne tik su pergalėmis, bet ir su pralaimėjimais. Lina Vaisetaitė, psichologė, Vilniaus olimpinis sporto centras. Tęsinys eigoje.

Žinomas faktas, kad dauguma skęsta mokančių plaukti nei nemokančių (pastariesiems užtenka proto nelįsti į gylį). Žmonės kurie žino pirmuosius plaukimo mostus ir bando pasirodyti prieš kitus pildo skendusių statistiką. Geri palyginimai: jei žmogus turi rankose peilį, tai dar nereiškią, kad jis moka juo naudotis, kaip ir žmogus turintis rankose gitarą dar negali vadinti save muzikantu. Panašios sąsajos ir kovos menuose. Porą metų žmogus daužo letenas, maišą. Verda kraujas situacijose, kada anksčiau šio žmogaus pasąmonė saugojo jį nuo bet kokio konflikto, dabar jis Briusas Ly, jis gali nugalėti visus. Teisingai, nugalėti šiais laikais priešininką, reikia turėti nemažai patirties, jis gali išsitraukti, peilį, pistoletą, lazdą, adatą, virbalą, elektrošoką ir dar daug ką kitą.
Nenoras lįsti į metodines – mokomąsias kovas pas normalų žmogų yra dėl nulinės motyvacijos. Mušeikos – tai tie, kurie per savo amžių per stipriai gavo ir per mažai sudavė kitiems.
Andrėjus Kočerginas „Aš esu vyras ir esu pasiruošęs kovoti už tai, kuo tikiu, per daug man sunkiai atėjo šie įsitikinimai, kad galėtume nekovoti, tada kada reikia kovoti!“. Sektinos mintys šio žmogaus iš Rusijos.