Kategorija: Minutės skaitiniai

Šiandien Japonai stebina, kaip civilizacija, kuri, nepaisant savo senumo (ir nepaneigiant problemų, tokių kaip mažas gimstamumas ir sparčiai senstanti tauta), neatrodo iškankinta abejonių ir nuosmukio, koks kamavo ir kamuoja visas senstančias imperijas (nuo antikinės Romos ir Sovietų Sąjungos ar dabartinės Europos), ir yra maloniai pasitikinti savimi ir perdaug nesikankina nuo politinio korektiškumo konvulsijų. Gal tai dar ateis ateityje, o kol kas tai šalis, apsilankymas kurioje yra reta palaima.
Grįžęs į Londoną, jau eidamas per oro uosto terminalą, palydžiu mane atskraidinusį lėktuvą akimis, ir apima slogus pavydo jausmas: štai jis už poros valandų jau skris atgal, skraidins laiminguosius, o aš turėsiu laukti kitos kelionės mažiausiai kelis mėnesius. Tačiau galbūt man gyvenimas, nuolat laukiant kito prisilietimo prie Japonijos, ir yra pati didžiausia likimo dovana. Japonai, atmetantys nuolatinį laimės siekimą kaip vulgarų ir savanaudišką, laimę supranta kaip atokvėpį ilgame kelyje, kaip žvilgsnį į trumpai žydinčias vyšnias, kurios greitai nubarsto žiedus, kaip šaltos vandens puodelį ištroškusiam arba gaivaus vėjo gūsį sukaitusiam. Aš ją suprasiu kaip šaltos japoniškos arbatos gurkšnį, kuriuo džiaugiuosi oro uoste po dvylikos valandų lėktuvo skrydžio. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Prieš pora metų rašiau apie tai, kaip Japonija nebijo užsienio įtakos, ir lyginau tai su lietuviškuoju paranojiniu žegnojimusi nuo Valentino dienos, Helovyno, Šv. Kalėdų puošmenų ir komercijos. Kaip ir reikėjo tikėtis, buvau internete sudirbtas tos brigados, kuri bet kurį pavyzdį iš užsienio brokuoja, nes „negalima lyginti nepalyginamų dalykų“. Ypatingai mane gėdino skaitytoja, kad drįsau pasišaipyti iš nesąmoningai naudojamos anglų kalbos, puošiančios parduotuves, prekybos automatus ir kavines (japonai patys juokiasi iš to, kaip anglų kalba yra naudojama madingam „užsienietiškumui“ parodyti, pripainiojant iškabose apgraibomis į sakinius sudėtų teigiamų žodžių apie „gerą gyvenimą“, „laimę“ ir „grožį“). Mano kritikė barė mane – girdi, nesupratau šimtmečių išminties ir žilos filosofijos, o ten būta tikriausiai gilios prasmės. Tai ir yra liūdniausias lietuviško (o iš tiesų smulkiai valstietiško, būdingo ne pačiai Lietuvai, bet natūrinio ūkio visuomenei) nesveiko santykio su užsieniečiais ir užsieniu pasireiškimas: blaškymasis tarp kelklupsčiaujančio, seilėto ir nekritiško garbinimo ir nepatiklaus, buko neigimo.
Japonija sugebėjo pasirinkti ir suderinti (ne mažiau keistai ir kontraversiškai) kitus kraštutinumus – kelis šimtus metų griežtos izoliacijos nuo užsienio ir visko užsienietiško priėmimo. Tai, ką mes šiandien laikome Japonijos simboliais, yra užsienio importai: nuo religijos (budizmas importuotas iš Korėjos, nors antroji, pagoniškoji, šalies religija, šintoizmas, yra namų gamybos) iki rašto – hieroglifai pagal kilmę yra kiniški (net ir šiandien vadinami Japonijoje „kiniškais ženklais“), iki jų šalyje net ir rašto nebuvo. Devynioliktajame amžiuje iš Britanijos atsivežti inžinieriai, statę tiltus ir geležinkelius, ir dvidešimtajame amžiuje iš amerikiečių perimta aistra beisbolui bei glazūruotoms spurgoms ir gazuotiems gėrimams tėra naujausi senos tautos sąmonės pasireiškimai. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Vienas iš stereotipų apie Japoniją – manieros ir mandagumas. Jei jų tikitės, nenusivilsite nė truputėlio. Mandagumas yra pribloškiantis, neįtikėtinas, pasakiškas, užliejantis širdį ir protą nuolatine šypsena ir lengvumu. Traukinių konduktoriai, viešbučių tarnautojai, pardavėjai ne tik lankstosi (kartais – iki žemės), bet kiekvieną popieriuką paduoda ne bet kokiu, bet tiksliu ir pagarbiu judesiu. Ir banknotai Japonijoje beveik niekada nebūna suglamžyti – visada nauji, lygūs, lyg tik ką iš spaustuvės, skaičiuojami išskleidus tvarkinga vėduokle. Banknotų čia skaičiuoti tenka daug: ši technologiškai pažangi visuomenė, kur vaikai, atrodo, gimsta su mobiliaisiais telefonais, beveik nenaudoja kredito kortelių, ir dauguma pirkinių vis dar apmokami grynaisiais, o restoranų, kur priimamos kortelės, apskritai labai reta. Japonai nešiojasi daug grynųjų – bet visiškai saugioje visuomenėje, kur plėšimai ir vagystės be galo reti, tai, atrodo, nesudaro jokių sunkumų.
Nuostabu, kad ir prie saugumo, ir prie mandagumo ir prie rafinuotų manierų akimirksniu priprantama (bent jau man taip atrodo) – nuskridus iš Japonijos į Korėją, kuri, atrodo, čia pat (ir žmonės nepratusiai europiečio akiai panašūs), lyg šaltas vėjo gūsis nemaloniai nupurto storžieviškumas, šypsenų nebuvimas, trumpi šalti sakiniai. Jau nekalbu apie Britaniją, kur išsidrėbusi oro uosto apsaugos tarnautoja kramto gumą, arba apie Prancūziją, kur Paryžiaus padavėjai didžiuojasi savo arogantišku atžagarumu (norisi jų paklausti: „klausyk, Fransua, jeigu tu manai, kad tu toks kietas ir svarbus, tai kodėl tu man nešioji kavą, o aš sėdžiu prie staliuko?“). Tiktai italai sugeba, nors ir gyvendami chaotiškai ir tvarkydami gyvenimą taip, kaip aš būdamas septynerių metų amžiaus tvarkydavau savo stalčių, likti visą laiką draugiški: nenuostabu, kad būtent Italiją japonai labai dažnai pasirenka, kaip savo kelionių po Europą atraminį tašką.
Nežinau, kaip Japonams patinka Europa ar Amerika, bet net man, išaugintam ne Azijos civilizacijos dažnai norisi sprogti iš piktumo, kai klientas ar pirkėjas yra priimamas kaip neišvengiamas blogis, trukdantis gyventi. Anglijos parduotuvėse niekas taip greitai neužvirina kraujo, kaip pirkėjo varinėjimas nuo vienos kasos prie kitos su pirkiniu rankose (viena kasa sugedusi, prie kitos rūšiuojami popiergaliai, trečioji šiaip uždaryta). Europos stotyse ir oro uostuose pirkėjų eilė – dar ne priežastis pasodinti daugiau tarnautojų prie langelių. Jei Ispanijos parduotuvės lange parašyta, kad ji veikia nuo dešimtos, tai nereiškia, kad dešimtą valandą atsidarys parduotuvės durys. Žodžiai prarado savo prasmę, pažadas nebėra pažadas, o tik tuščias garsas. Todėl Japonija atvykusį keliautoją pasitinka ir nustebina kaip vieta, kur viskas veikia kaip pažadėta ir sugalvota. Jei lėktuvas vėluoja penkias minutes, tai vadinama vėlavimu, ir dėl jo atsiprašoma. Traukiniai nevėluoja niekada, nebent žemės drebėjimas sugriautų visą miestą arba pūga užpustytų bėgius. Visi prekybos automatai visada veikia ir visada turi grąžos. Visada važiuoja visi liftai ir visi eskalatoriai. Nežinau, kaip tai pasiekiama, bet man taip patinka, nes taip turi būti. Galbūt žmonės, išmokę tūkstančius hieroglifų, kurių kiekvienas reiškia atskirą žodį ir kurių kombinacijos sudaro sąvokas, kurių beveik niekada negalima atspėti pagal tos kombinacijos sudėtines dalis, išmoko siekti neįmanomo ir būtent dėl šio užsispyrimo neįmanomi dalykai tampa įmanomi? Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Parašiau apie man didžiausią įspūdį padariusias Japonijos vietas, ir dabar matau, kad vėl prisidėjau prie labiausiai paplitusios netiesios, neva tai nesvietiškai brangi šalis, kuria gali džiaugtis tik milijonieriai arba keliaujantys už darbdavio pinigus. Nesąmonė. Visos siaubo istorijos apie trijų šimtų dolerių kepsnius, dvidešimties dolerių kavos puodelius arba pasivažinėjimą taksi už penkis šimtus dolerių yra geriausiu atveju išpūsti atskiri atvejai iš devintojo dešimtmečio ekonominio pakilimo laikotarpio, kai daugeliui japonų bendrovių, atrodė, buvo jūra iki kelių, ir kai japonų verslininkai vieni kitus stebino nepadoriomis išlaidomis.
Bet kuriuo atveju, tai nieko bendra neturi nei su vidutinio japono gyvenimu, nei su tuo, ką tenka mokėti turistui. Puikią vakarienę (dargi su pora butelių alaus) trise pavalgydavome už 80 litų – ir tai nebuvo stovima užkandinė. Pigioje užkandinėje dubenį skanių, sultingų soba makaronų – jie užtaisys energija visai dienai -gali pavalgyti už 5 litus. Ir pernakvoti Tokijuje galima už 300 litų. Kiti nakvoja dar pigiau. Nesistengsiu pasakoti apie taupymo stebuklus (nes tikrai nemanau, kad pats didžiausias sutaupymas reiškia pačią geriausią, „tikriausią“ kelionę), tik pasakysiu, kad kiekvieną kartą, kai ten nuvažiuoju, išleidžiu pinigų mažiau, nei tikėjausi. Nors, be abejo, tai niekada nebus pigi šalis, kaip Indija arba Egiptas.
Japonijos kulinarinę įvairovę geriausia apžiūrėti universalinėse parduotuvėse. Nepaisant idealios tvarkos, svaiginančio mandagumo ir dydžio, retai kuri jų pribloškia (nebent seniausioji iš parduotuvių, Mitsukoši, kurios didžiuliame pagrindiniame pastate Tokijuje įėjus negali patikėti savo akimis, matydamas pusiau budistinę, pusiau futuristinę skulptūrą, aukščių prilygstančią gal penkių aukštų namui, virš kurios yra vargonai, kuriais groja vargonininkė, vos įžiūrima po pastato stogu) – kol nenusileidžiate į rūsį.
Tuos rūsius matęs gal penkiasdešimt kartų, aš nepaliauju jais stebėtis: prie jų nepriprantama, kaip nepriprantama prie Didžiojo Kanjono ar Egipto piramidžių. Senosios Londono universalinės parduotuvės – Selfridges, Harrods, Harvey Nichols – besididžiuojančios prabangiomis “maisto salėmis”, palyginti su Japonijos universalinių parduotuvėmis yra ne daugiau nei kuklūs kaimo kooperatyvai. Aš nemoku aprašyti tos begėdiškos, begalinės paruoštų maisto prekių gausos, išmoningai ir subtiliai supakuoto maisto dėžėse, dėžutėse ir ryšulėliuose, perrištos kaspinėliais ir suvyniotais į nuostabiausią vyniojamąjį popierių. Tai lyg išprotėjusio Kalėdų Senelio dirbtuvės – atrodo, jis nusprendė į vieną vietą sukrauti visas įmanomas pasaulio dovanas viso pasaulio gyventojams. Išties, devyni dešimtadaliai žmonijos nepamato ties skirtingų patiekalų per visą gyvenimą, kiek Jūs pamatysite per penkiolika minučių, nusileidę į japoniškos universalinės parduotuvės požeminius aukštus. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Niekur neišeisiu iš viešbučio – na, nebent vėl nuvažiuosiu anksti ryte į Tokijo žuvų turgų. Tsukidži – didžiausias pasaulyje didmeninis žuvies turgus, ir viena didžiausių miesto įžymybių. Prekyba čia prasideda jau penktą ryto, ir daugybė turistų iš Amerikos ir Europos su fotoaparatais naudojasi nemiga, kurią kelia laiko skirtumas, ir šokinėja per vandens balas nuo tirpstančio ledo, bandydami nepakliūti po elektrinių vežimėlių ratais. Vaižgantas rašė, kad rytmečio miegas – pats saldžiausias, bet nepagailėkite jo ir važiuokite į turgų.
Čia iš viso pasaulio suvežamos jūrų žuvys, kriauklės, vėžiagyviai, aštuonkojai ir visokios gelmių baidyklės, įvairove ir keistumu primenančios viduramžių flamandų tapytojų paveikslus, kur nusidėjėlius gąsdina persipynę čiuptuvai, dantys ir ragai. Visos gėrybės – kliuksinčios kibiruose, baseinuose, šaldytos, pjaustytos, apibarstytos pjuvenomis, apdėtos ledu – taiko į išrankiausių pasaulio žuvies valgytojų stalus. Tokijo restoranų virėjai čia renka žuvį vakaro darbui, o gurmanai eina į nedidelius restoranėlius prie turgaus, kur septintą ryto galima pusryčiauti šviežiausia pasaulio žuvimi. Žalia žuvis ir permatomos krevetės dar kvepia jūros vandeniu, ir šalta jų mėsa švelniai tyžta burnoje, lyg grietinėlės putėsiai. Virėjas, kuris neverda – jo įrankiai yra tik guvūs rankų pirštai ir aštrus peilis – dirba taip greitai, kad dar neišsimiegojusios akys nespėja sekti pirštų judesių, kai šlapiose rankose gimsta tobulai suspausti suši ryžių gumulėliai, apkloti perlamutrinės žuvies lakšteliais. Juos padeda tiesiai prieš jus, ant didelio banano lapo, pakloto tiesiai ant baro. Ryžių konsistencija tokia teisinga, kad suėmus pagaliukais, iš gumulėlio neiškrenta nė grūdelis. Tai bus, ko gero, puikiausias pavalgymas visoje Japonijoje – net ir restoranai Sapporo mieste (šiaurinės salos Hokkaido sostinėje), kur dešimtimis būdų paruošti karališkieji ir gauruotieji krabai ligi šiol man stovi prieš akis, negali prilygti Tsukidži žuvies turgaus mažų užkandinių siūlomam šviežumui.
Jei pasibaigus mano gyvenimo keliui per klaidą būsiu pakviestas į rojų, galiu neabejoti, kad šventasis Petras parodys kelią į maitinimo įstaigą, ir valgį ten gamins kuris nors iš šio turgaus užkandinių meistrų su dideliu sidabro ir perlamutro peiliu rankose. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Tokyo Park Hyatt pakeitė mano supratimą apie tai, ką gali ir ką turi daryti tie, kas projektuoja viešbučius ir jų interjerą: visuomet labai nepatikliai žiūrėdavau į super-brangius pretenzingus „dizainerių“ viešbučius, kurie primena parodų sales. Jų stiklinės prausyklės ir kavos staliukus puošiantys keramikiniai loviai yra tinkami gyvenimui ne daugiau, nei madų demonstravimo konceptualūs apdarai, pakabinti ant pieštuko plonumo šešiolikmečių išblyškusių modelių, tinka žmoniškam apsirengimui. Skausmingai madingi, šie viešbučiai man visuomet atrodė labai patenkinti savimi, bet visiškai nesidomintys žmogumi, kuris ten atvyko gyventi.
Kadangi man kelionės – didžiausia aistra, bet negaliu visą laiką keliauti (tenka dar ir dirbti), tai turiu begales turistinių vadovų, kuriuos skaitau per pusryčius, per vakarienę, vonios kambaryje ir prieš užmigdamas. Dažniausiai jie pasakoja apie tas šalis, kuriose buvau; kartais apie tas – kur dar būsiu. Apie Japoniją tų knygų turiu gal kelias dešimtis. Beveik visi vadovai, rašantys apie Tokiją, atvertus jų puslapius apie sostinės viešbučius, viename iš puslapių praranda bet kokį santūrumą ir Tokyo Park Hyatt aprašo drebančiu iš susijaudinimo balsu ir beveik varvindami seilę: „subtilumo ir skoningos prabangos viršūnė“, „jei tik galite, apsistokite čia“, „geriausias pasaulio viešbutis nebijo jokios konkurencijos, nes jis nustatė kartelę visiems kitiems“. Tą patį galiu patarti ir aš.
Užsisakius labai, labai iš anksto (mano atveju – prieš aštuonis mėnesius), dvivietį kambarį čia galima gauti už maždaug 1500 litų per naktį, be pusryčių. Jei reikia, prieš kelionę užstatykite butą ir vestuvinius žiedus: vistiek tai bus geriausiai išleisti pusantro tūkstančio litų per naktį. Ir būtinai nueikite į 52-ojo aukšto New York Bar – vakarais čia groja džiazą geriausi muzikantai iš Amerikos, pro didžiulę baro stiklo sieną lėtai blykčioja raudonos lemputės ant kitų Tokijo dangoraižių ir mirga begalinė šviesų jūra. „Tokijas – paskutinis didžiulis žmonių megalopolis prieš beribę Ramiojo vandenyno plynę“, rašė vienas kelionių vadovas, ir būtent šiame bare geriausia apie tai galvoti. Erdvi, maloniai tamsi patalpa su nedideliais žemais šviestuvais, nenustelbiančiais vaizdo pro didžiulius, tiesiog nepadoriai aukštus langus, kurie vainikuoja dangoraižį – visų pasaulio barų tėvas. Vieninteliai šios pasakos trūkumai – baro nesinori palikti vakare, o viešbučio – visą likusį laiką. Išvažiuojant darosi graudu, nes suvoki, kad geriau jau nebebus. Kada nors atskrisiu į Tokiją ilgam savaitgaliui ir dvi paras būsiu šitame viešbutyje, niekur neišeidamas. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Pilka ir žalia – tai garsiausio Tokijo viešbučio, Tokyo Park Hyatt, spalvų gama. Dešimtis kartų įvairių leidinių redaktoriai ir kelionių specialistai jį rinko geriausiu pasaulio viešbučiu. Prieš keletą metų jį išgarsino Sofijos Kopolos filmas „Lost In Translation“ („Pasiklydę vertime“). Paaiškinti jo ypatingumą – sunku, nes Tokyo Park Hyatt nėra nei didžiausias, nei aukščiausias (nors vienas iš aukštesnių vakarų Tokijos dangoraižių), nei brangiausias (nors ir nepigus), nei prabangiausias (nors nušiurusiu arba taupiai apstatytu irgi nepavadinsi) pasaulio viešbutis – nors ir pigiu ar paprastu jo nepavadinsi.
Amerikiečių viešbučių tinklo „Hyatt“ asortimente viešbučiai su žodžiu „parkas“ pavadinime yra pati grietinėlė. Pasaulyje jų vos dvidešimt penki, Azijoje – vos keletas, ir jų tarpe Tokyo Park Hyatt – labiausiai pašlovintas perlas. Viešbutis prasideda žymaus japonų architekto, Kenzo Tangės, dangoraižio 41 aukšte (apačioje – biurai) ir kyla iki 52 aukšto.
Net dviejų šimtų kambarių neturintis viešbutis, kitų architektų pavadintas ramybės sala, kabančia ore virš miesto, dangoraižių kvartale jis dovanoja vaizdus, kai atrodo, kad esate jau nebe pastate, o žemai skrendančiame lėktuve. Didžiuliai, bet lakoniškai apstatyti kambariai neblizga auksu, krištolu ir marmuru (nors yra Japonijoje ir tokių – esu ten matęs rėksmingų juodo lako, raudono aksomo, paauksuotų žvakidžių ir krištolo sietynų kombinacijų, įtikinančių, kad beskonybė yra išties universali kategorija) – čia tik samanų ir akmens spalvos, o akių nebadantys meno kūriniai atrodo taip pat draugiškai ir nepretenzingai, kaip ir sienas kur ne kur puošiantys sudžiovinti medžių lapai. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Prieš kurį laiką manęs klausė, ką patarčiau pirmą kartą norinčiam ten nuvažiuoti – vienas patarimų buvo nueiti į japonų restoraną (geriausia, kai būsite kur nors už Lietuvos ribų, pavyzdžiui, Londone, Amsterdame, Frankfurte ar bet kuriame iš Amerikos didmiesčių) ir paragauti žalios žuvies, žalių krevečių arba aštuonkojo gabalėlių. Jei vien nuo minties apie žalias jūros gėrybes Jums koktu – pagalvokite dar kartą, ar tikrai Jūs norite ten keliauti, nes viena iš priežasčių būti Japonijoje yra nepaprasta maisto įvairovė ir jo kokybė. Kokybė čia pirmiausiai reiškia šviežumą, ir maistas verdamas ar kepamas tik tada, kai būtina – kuo arčiau produktas prie jūros ar prie lysvės, tuo geriau.
Žinoma, japonų virtuvė – ne vien žalia žuvis, ir nebūtina valgyti tokių dalykų, kaip Osakoje mėgstami tešlos kukuliuose kepti aštuonkojo gabelėliai, kurie apibarstomi plonytėmis džiovintos žuvies drožlelėmis. Tos drožlelės juda ir sukiojasi nuo karščio, ir atrodo, kaip mažos, gyvos kirmėlytės, guviai besirangančios Jums prieš pat nosį. Net man, vakarų Afrikoje valgiusiam žiurkienos troškinį ir nenumirusiam, nebuvo jauku, o dukra vos galėjo į tuos kukulius žiūrėti.
Ir dar, norėdami nuspręsti, ar reikia Jums važiuoti į Japoniją, pagalvokite, ar Jums patinka pati mintis apie užsienį, kur Jūsų beveik niekas nesupras, ir Jūs nesuprasite beveik nieko, o kiekviena kelionė metro bus gal ir ne beviltiškas, bet kruopštus bandymas susirasti kelią nepažįstamame labirinte. Jei vykdami į užsienį, renkatės Lietuvos avialinijas vien dėl to, kad dar pora valandų pabūtumėt lietuviškoje aplinkoje, arba apskritai stengiatės nenuklysti nuo grupės („vis geriau tarp savų“), jeigu grįžę iš užsienio sakote: „visur gerai, namie geriausia“ arba „tėviškės dūmas už svetimą ugnį šviesesnis“, tai Japonija, ko gero – ne Jums. Nesupykite. Tai ne stilizuotas ir siauraakis Europos variantas su keliomis šventyklomis ir geišų kimono. Japonija – tai kitas pasaulis ir „svetima ugnis“, deganti ne tik ryškiai, bet dargi ir kita spalva. Jei tikrai norite matyti kitą pasaulį, tada eime. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.