Kategorija: Minutės skaitiniai

Kažkada rašiau, kad nors keliauju daug ir dažnai, tik keturias šalis esu pamilęs taip, kad noriu į jas grįžti dar ir dar – Šveicarija, JAV, Italija ir Japonija.
Keistas susižavėjimas Japonija man prasidėjo žymiai anksčiau, nei pats galėjau ją pamatyti. Nebuvau dar tada jos dangoraižiuose, kalnuose ir nemirkau dar tada karštų šaltinių baseinuose, susilankstęs mažą baltą rankšluostuką ant galvos (juo vyrai prisidengia savo gėdą, eidami į baseiną iš dušo, o įsimerkę į nežmoniškai karštą vandenį, susilankstę pasideda ant galvos – gal kad nepasimestų?).
Prieš dešimtį metų ar kiek daugiau, kai su žmona dar neturėjome vaikų, dažnai vakarus ar savaitgalio dienas leisdavome bastydamiesi po centrinį Londoną. Vieną kartą nuėjome į japonų restoraną – tamsiame ir ankštame rūsyje Brewer Street gatvėje, kur, nieko neišmanydami ir negrabiai stumdydami nepažįstamą maistą lazdelėmis, kuriomis naudotis atrodė nesąmoningai nepatogu ir lėta, pavalgėme pirmąją gyvenime japonišką vakarienę.
Po vakarienės grįžęs namo, visą naktį negalėjau užmigti, kaip pirmą kartą pabučiuotas paauglys. Negalėjau paaiškinti, kodėl man tada tokį įspūdį padarė žalios žuvies gabalėliai, samanų spalvos ir be galo stiprūs (visai kaip mano močiutės prieš Kalėdas tarkuoti lietuviškieji) wasabi krienai, lengvoje tešloje užkeptos daržovės ir krevetės ir skysta sojos sūrio sriuba, bet nuo to vakaro visą laiką norėjau ir geidžiau Japonijos. Paskui svajonė išsipildė, ir į tą šalį – įvairias jos vietas, nuo subtropinės Okinavos pietuose ir iki šalto Hokaido šiaurėje – skridau daugelį kartų, ir todėl manau esąs gyvenime labai laimingas. Dabar, pase turėdamas jau dvylika Japonijos atvykimo spaudų, atsivežiau žmoną Liną ir vyresniąją dukrą Moniką parodyti šalies. Jaunesniąją dukrą Mildą Mariją palikome namie. Jai šį kartą mažajai užteks dovanų. Nusivešim ją kitąsyk, kai bus paaugusi. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Norime pristatyti Andrių Užkalnį, kuriam rašymas yra tas išgalvotas gyvenimas, nuo kurio „gyvent smagiau“, kurio mintys, išaugusios ir subrendusios žiūrint pro lėktuvų ir tolimų viešbučių langus. Šis žmogus aprašė šalį, kurioje praleidome laiką ir mes, kur žmogus matė tai, ką matėme ir mes, jis savo akimis, mes savo. Kviečiame praleisti kiekvienos dienos pradžioje ir pabaigoje po keletą minučių prie šių pastebėjimų, jei turite laiko daugiau, užsukite į Andriaus Užkalnio raštus.
Įžanga
Peržvelgiau savo praėjusių metų rašymus iš viso pasaulio ir pamačiau, kad dauguma straipsnių kupini neigiamų emocijų ir pastabų: pirmiausia iškolioju visus ir viską, kas man nepatinka, o tik paskui pereinu prie gerų dalykų. Negerai šitaip. Pasistengsiu šį kartą pasistengti ir rašyti nebe taip taškantis pagiežos purslais.
Tai nebus sutrumpintas kelionių vadovas ar patarimų rinkinys; tai nebus ir šnabždėjimas sudrėkusiomis akimis apie seną ir gilią filosofiją, gyvenimo išmintį ir tikresnę gyvenimo prasmę, atrastą tarp smilkalų dūmelio ir „cingu-lingu“ varpelių ar būgnelių tolimuose vienuolynuose (nors buvau ir juose) ir šventyklose. Nesu kvalifikuotas per kelias savaites perprasti svetimos religijos, ir todėl devynmetei Monikai neleisdau šventyklose skambinti varpu, ploti rankomis prieš altorių, tik pinigėlius duodavau įmesti – todėl apie tai stengsiuos nesiplėsti, nes ir be manęs pilna vakariečių, atradusių egzotiškus tikėjimus. Čia bus tik kelios padrikos pastabos apie tai, kas man patinka vienoje iš keturių mylimiausių pasaulio šalių. Andrius Užkalnis. Tęsinys eigoje.

Beveik tūkstantį metų gyvuojantis kardo kultas simbolizuoja garbę, ištikimybę ir drąsą. Tokie turėjo būti senosios Japonijos kariai, kurie niekino bailumą, niekada neatsukdavo priešui nugaros ir nebėgdavo iš mūšio lauko. Jie visada buvo pasiruošę susitikti su oponentu akis į akį. Yra keturi būdai laimėti kendo kovą – smūgiuoti į riešą, širdį, galvą ar gerklę. Kovos vyksta veidas į veidą, jokių išsisukinėjimų ar bėgiojimų. Dvikova trunka nuo 2 sekundžių iki 5 minčių.
Kendo – tai senosios Japonijos palikimas šių dienų žmonėms. Prieš antrąjį pasaulinį karą visose Japonijos švietimo įstaigose buvo mokoma kendo ir dziudo disciplinų siekiant stiprinti tautos dvasią bei fizinį pasirengimą. Kendo išplitimas – natūralus. Užsienyje Iš Japonijos išvykę….
Kviečiame prekybos vietose pavartyti ir jei patiks įsigyti „Respublikos“ leidinių grupės žurnalą „Sporto žmonės“ rugsėjo mėnesio 8 numerį. Kuriame rasite Arijaus Žako straipsnį apie kendo…

Budistų dvasininkas Bukkoku Kokuši (1256 – 1316 metai) parašė : „Nors ji sąmoningai nesaugo, mažuose kalnų laukuose, ne tuščiai stovi kaliausė“.
Darydamas kaliausę kalnų laukams, padarai žmogaus figūrą ir įdedi jai į rankas lanką ir strėlę. Nors ši forma neturi visiškai jokio proto, jei elniai išsigąsta ir pabėga, dėl to, kad įvykdė savo paskirtį ir ji nebuvo pagaminta be reikalo.
Tai pavyzdys žmonių, kurie pasiekė bet kurio Kelio gelmes, elgesio. Nors jų rankos, kojos ir liemuo juda, tačiau protas niekad nesustoja, ir jie nežino, kur jis. Būdami „nesamo proto, nesamų minčių“ būklėje, jie pasiekia kalnų kaliausės lygį.
Apie dažną žmogų neradusį savo kelio galime sakyti, kad nuo pat pradžių jis neturėjo išminties ir jis jos niekad nepasieks, kad ir kokios būtų aplinkybės. Aukščiausia išmintis, tūnanti pačiose tolimiausiose vietose, iš viso nepasirodys. Absurdiška — galų gale pusžalis visąžinis leidžia išminčiai nulipti tiesiog sau nuo galvos. Šiandienos šventikų dekoras tikrai gali būti taip traktuojamas – tai tikra gėda.
Yra principų mokymasis, ir yra technikos mokymasis.
Principai yra kai atvyksti ir niekas nepastebima. Tai lyg būtum atmetęs visą susikaupimą.
Jei nesimokysi technikos, o tik pripildysi krūtinę principų, tavo liemuo ir rankos neveiks. Technikos mokymasis, kalbant iš tavo kovos meno pusės, tai treniravimasis, kurį vis kartojant penkios stovėsenos tampa viena.
Nors ir žinai principus, turi išmokti visiškai laisvai naudoti techniką. Ir nors kardą valdai gerai, jei tau neaiškūs giliausi principų aspektai, galų gale tau pritrūks veiksmingumo.
Technika ir principai yra lyg du to paties vežimo ratai. Takuanos Sohos knyga.

Ugdyk savyje kovotojo dvasią ne vienerius praktikos metus. Šiandien nugalėk vakarykštį save, rytoj nugalėsi kitus, toliau norėdamas nugalėti labiau patyrusius, turi nuoširdžiai treniruotis. Ir jei nugalėsi savo priešininką ne tuo kirčiu kurį tu mokeisi, tai bus ne tikrasis tavo Kelias. Ir jei sugebėsi toliau eiti šiuo Keliu, galėsi nugalėti dešimtį kovotojų, tada beliks šlifuoti techniką kovose.

Vaikams su motinos pienu atėjo atkaklumas, narsa, drąsa ir tvirtumas. Nuo mažų dienų, mama savo vaikui pasakodavo apie didvyrių narsius žygius. Jei sūnus pravirkdavo iš skausmo, mama greižtai pastebėdavo, kad tik bailus žmogus gali verkti dėl tokių smulkmenų ir paklausdavo, jei mūsio lauke, tau nukirsdins ranką….? Tėvai savo vaikams iškeldavo tokias užduotis, kurios reikalaudavo ne tik fizinių savybių, bet ir stipraus charakterio. Šaltis, alkis, bemiegės naktys, niūrių vietų lankymas visa tai stiprindavo jaunąjį samurajų tais senaisiais laikais…Inadzo Nitobe

Verčiant Loretos Poškaitės knygos puslapius japonų dvasinės būtybės kami nėra nei matomos, nei racionaliai įrodomos. Jos buvimas jaučiamas tiesiogiai, širdimi. Kami garbinimui nereikalingos skabtuotos statulos ar pieštiniai paveikslai, jos ne vaizduojamos o įsivaizduojamos ir prišaukiamos norito maldomis, kurių pagalba žmogus susijungia mintimis su kami. Manoma, kad žodžiai turi ypatingą galią ir yra realūs kaip daiktai, reiškiniai ir žmonės. Gal todėl japonams meninė išraiškos forma tapo poezija, kuri buvo dieviško įkvėpimo rezultatas ir tapo dieviškųjų esybių įkvėpėja.
Tokia kami samprata leidžia manyti, kad žmonių pasaulis nėra atskiriamas nuo dieviškojo pasaulio, žemiški dalykai virsta dieviškaisiais.

Takuanos Soho knyga. Jei žmogus praktikuoja mokymą ir juda į nepajudinamą išmintį, jis sugrįžta į pradedančiojo lygį. Tam yra priežastis. Ir vėl, kalbame remdamiesi kovos meno pavyzdžiu. Pradedantysis nežino nieko nei apie savo stovėseną, nei apie kardo laikymą, tai jo protas niekur ir nesustoja. Jei vyras kerta jam kardu, jis atsako atakai tuščiomis mintimis, nes jų nėra. Kai jis mokosi įvairius dalykus ir daugybės būdų, kaip teisingai stovėti, kaip laikyti kardą ir kur padėti protą, jo protas sustoja daugybėje vietų. Jei dabar jis nori nukirsdinti priešininką, jam tai ypatingai sunku. Vėliau, einant laikui ir kartu su praktika kaupiantis patirčiai, nei stovėsena, nei kardo laikymas nebekliūva prote. Jo protas paprasčiausiai tampa toks koks buvo pradžioje, kai jis nežinojo nieko nei buvo ko nors išmokytas.
Čia galime matyti pavyzdį, kad pradžia yra tokia pat kaip ir pabaiga, kaip kad suskaičiavus nuo vieno iki dešimties, pirmas ir paskutinis skaičiai susigretina.
Kituose dalykuose, pavyzdžiui muzikinėje gamoje, kai judi nuo žemiausio garso iki paskutinio, aukščiausio, garso – žemiausias ir aukščiausias susigretina. Čia tekste buvo surašyti vardai dvylikos natų naudojamų Japonijoje ir Kinijoje. Kylant aukštyn jos yra: ičikotsu, tangin, hyōdžō, šōzetsu, šimomu, sodžō, fušō, tsukuseki, ban (dankei), banšiki, šinsen, kamimu. Algirdo Mikšio vertimas į lietuvių kalbą.