Kategorija: Minutės skaitiniai

Galima skaityti ir toliau priimti mintį, kad Kardo kelias yra nenugalimas. Kelias negali būti aiškiai išdėstytas popieriuje. Jūs turite nuoširdžiai praktikuoti, kad laimėtumėte. Tikrasis Kardo kelias yra kaip naudoti kardą. Penkių žiedų knyga

Tiesumas tai gabėjimas suderinti mintis ir veiksmą be jokių svyravimų: daryti kirtį, tada kada reikia daryti kirtį. Inadzo Nitobe.

Šintozmas apibudinamas kaip miškų, kalnų, akmenų ir upių religija. Japonai tikėjo, kad pasaulis kupinas dvasinių būtybių kami, visame kame „ištirpstančios“ esybės, dvasinio ir gyvybinio prado nešėjos, absoliutaus grožio įkūnytojos. Jos yra savaime atsirandančios ir pereinančios viena į kitą, keičiančios savo buvimo vietą ir funkcijas. Amžinos ir liekančios žemėje – nes turi nemarią gyvastį tama, kurios gyvybingumas žmogui mirus prislopsta ir gali būti atgaivintas tam tikrais ritualais. Jos egzistuoja tarp žmonių ir žmonėse, įsikūnija į išskirtinį daiktą, tampamti šintai (kami kūnu), į akmenį, žolę, krioklį arba žmogaus padarytą kaligrafijos ritinėlį, įdvasindamos jį ir sergėdamos jį supančią aplinką nuo piktųjų dvasių. Įsikūnydama į genties protėvį, tapdavo genties sergėtojoms, į imperatorių – visos valstybės saugotojoms. Jos turi savo herarchiją ir atskiras funkcijas bei savo ribas.  Kiekviena iš jų savaip garbinama, priklausomai kokios pagalbos į ją kreipiamasi. Aukštesni kami gali tapti bendresnėmis dievybėmis. Ryžių dievybė Inari, ypač garbinama visoje šalyje, nes ryžiai pagrindinis maistas ir gyvenimo šaltinis. Kelionės dienybė Narita, kurios nepagarbinus nesileidžiama į jokią ilgesnę kelionę. Kami tenkina žemiškus ir gyvybiškus žmonių poreikius čia ir dabar, o ne anapus ar pomirtiniame gyvenime. Kami buvimas jaučiams tiesiogiai, širdimi – taip natūraliai, kaip gamtos grožis, bet pajusti jį gali, tik tyra širdis…Loreta Poškaitė, Religijų istorijos antologija.

Takuanos Soho knyga. Nepajudinama reiškia nejudanti. Išmintis yra supratimo išmintis. Nors išmintis vadinama nepajudinama, tai nereiškia kokio nors nejautraus daikto – medžio ar akmens, nes jie juda taip, kaip protas neturėtų: į priekį ar atgal, kairėn, dešinėn, dešimčia krypčių ir į aštuonis taškus. Protas kuris niekada nesustoja vadinamas nepajudinama išmintimi. Fudō Myōō gniaužia kardą dešinėje rankoje ir laiko virvę kairėje. Jis šiepia dantis ir jo akys žybsi pykčiu. Jis stovi tvirtai, pasiruošęs nugalėti piktąsias dvasias, besipriešinančias Budizmo Įstatymams. Jis neslepiamas nei vienoje šalyje, jo forma vaizduoja Budizmo saugotoją, jis įkūnija nepajudinamą išmintį. Tai yra rodoma gyviesiems. (Fudō Myōō (skt. Achala) yra „Nepajudinamas Nušvitęs Karalius“. Vienas iš penkių išminties dievybių, Dzen Budizme jis parodo visų gyvų daiktų tikrąją prigimtį.)
Matydamas jo formą, žmogus išsigąsta ir net nepagalvoja tapti Budizmo priešu. Žmogus esantis netoli nušvitimo supranta, kad tai nepajudinamos išminties įrodymas, nuplaunąs visus klaidingus įsitikinimus. Jei žmogus moka aiškiai parodyti turįs nepajudinamą išmintį ir fiziškai praktikuoti šią protinę darmą taip pat gerai kaip Fudō Myōō, jame nebesiveis blogosios dvasios. Tokia Fudō Myōō išvaizdos prasmė. Tai kas vadinama Fudō Myōō, sakoma apie žmogaus nepajudinamą protą ir nesvyruojantį kūną. Nesvyruojantis reiškia niekieno neužlaikomas.

Į kažką žvilgtelėti ir nesustabdyti proto vadinama nepajudinamumu. Todėl kad kai protas ties kažkuo sustoja, krūtinę pripildo įvairūs sprendimai, tada krūtinėje prasideda judėjimas. Kai judėjimas sustoja, sustojęs protas pajuda, bet nepajuda nė kiek.
Jei dešimt vyrų su kardais pultų tave, jeigu atremtum kiekvieną kardą nesustabdydamas proto ties veiksmu, tuomet tau nepritrūks tinkamo judesio nei vienam iš dešimties.
Nors protas suveikia dešimt kartų prieš dešimt vyrų, jei jis nesustojo nei prie vieno iš jų ir tu reaguoji į vieną po kito, ar pritrūksi tinkamų veiksmų?
Bet jei protas sustoja prieš vieną tų vyrų, nors tu ir atremtum jo kirtį, kai ateis kitas vyras, tinkamas veiksmas bus išslydęs tau iš rankų.
Žinant kad Tūkstantrankis Kannona turi tūkstantį rankų ant savo kūno, jei protas sustos ties ranka, laikančia lanką, kitos devyni šimtai devyniasdešimt devynios bus bevertės. Visos rankos naudingos, nes protas neužlaikomas vienoje vietoje. (Kannona (skt. Avalokitešvara), budistų Gailestingumo Deivė. Paprastai vaizduojama kaip vyras, vienoje iš trijų įprastų vaizdavimo formų ji turi tūkstantį rankų ir tūkstantį akių.)
Kodėl Kannona turi tūkstantį rankų ant vieno kūno? Ši forma sukurta kad parodytų žmonėms, kad jei jie išlaisvins savo nepajudinamą išmintį, net jei kūnas turi tūkstantį rankų, kiekviena bus naudinga.
Kai matai vienintelį medį, jei žiūri tik į vieną iš jo raudonų lapų, nematysi visų kitų. Jei akis sustoja ties kuriuo nors lapu, ir tu stovi prieš medį visiškai švariu protu, akis mato lapų skaičių, neturintį ribų. Bet jei akis sulaiko vienintelis lapas, atrodys, lyg kitų lapų nėra.
Tai supratęs nesiskiria nuo Kanonos su tūkstančiu rankų ir tūkstančiu akių.
Paprastas žmogus mano, kad ji palaiminta vien todėl, kad turi tūkstantį rankų ir tūkstantį akių. Pusžalis išminčius, galvodamas, kaip kas nors gali turėti tūkstantį akių, pavadina tai melagyste ir pradeda šmeižtą. Bet jei žmogus supranta jau truputį daugiau, jis išsiugdys pagarbų tikėjimą, paremtą principais. Jam nereikės paprasto žmogaus tikėjimo ar kito žmogaus šmeižto. Jis supras, kad Budizmas šiuo pavyzdžiu labai gerai išreiškia savo principus. Algirdo Mikšio vertimas į lietuvių kalbą.

Prilipti, tai reiškia, kai priešininkas ir jūs viename. Jūs turite susilieti su juo galva, kūnu, kojomis. Jūs turite prilipti, taip, kad priešininkas neturėtų nei menkiausios galimybes atsiskirti ir judėti savarankiškai. Penkių žiedų knyga

Ne kiekvienas vertėjas gali išversti tiksliai žmogaus mintis, jei jis vadovausis tik gramatinėmis taisyklėmis. Jis turi perprasti pajautęs tai ką galvoja autorius, jis turi suprasti jo aplinką. Inadzo Itobe.

Aš esu užtikrintas, kad nėra gražesnio, saugesnio ir tokio naudingo kūnui ir dvasiai kovos meno kaip kendo, aišku jei praktikuosime jį teisinga linkme. Hiroši Ozava.

Kuo toliau į rytus, tuo ryškiau susipina religinis gyvenimas su žemiškąja kasdienybe. Tai akivaizdžiai atsiskleidžia japonų nacionalinėje religijoje – šintoizme. Ši religija formavosi iš japonams įgimtos pasaulio pajautos. Jos sąlygotas žmogaus ir gamtos harmoningumas ir dieviškosios plotmės darna. Šintoizmas laikomas ne intelektualine, o veikiau „emocine“ religija, besiorientuojančia į žemiškos gerovės problemas, o ne į metafizinius apmąstymus. Loreta Poškaitė, Religijų istorijos antologija.