Kategorija: Arbatos ceremonija

Lietuvoje rengdama arbatos ceremonijas, Raimonda neretai susiduria su išankstine nuostata: „Mes – ne japonai, mums tai nepriimtina“. „Tikrai nesame japonai. Tačiau pamatę, kaip ruošiama arbata, skeptikai nuomonę dažniausiai pakeičia, įsitikina, kad jiems ritualas suteikia ramybės“, – pasakoja pašnekovė.
…Grįžtant prie pojūčių. Kaip minėta, arbatos ceremonija duoda peno arba padeda išvalyti žmogaus penkis pojūčius. Žiūrėjimas į kaligrafijos ritinėlį ar garbingiausioje patalpos vietoje – tokonomoje – stovinčią gėlių kompoziciją ikebaną suteikia peno regėjimui. Uodžiant smilkalų kvapą, išsivalo uoslė. Klausantis vandens kunkuliavimo arbatinuke, čiurlenimo pilstant, – klausa, liečiant ceremonijos metu naudojamus indus, – lytėjimo organai. O arbatos skonis išvalo gomurį. Visa tai kartu sudėjus, skaidri tampa mintis. Todėl žmogus kuriam ruošiama arbata, turėtų tiesiog žiūrėti ir klausyti, skanauti ir mėgautis. Beje, ceremonijos dalyvis taip pat turi mokytis, kaip paimti puodelį, pasukti, kaip padėkoti meistrui. Svečiams leidžiama tyliai pasikalbėti, tačiau dvi temos draudžiamos: tai – ligos ir pinigai.

Arbatos ceremonijos eiga:

1. Įnešami indai, arbata. Viskas sustatoma tiksliai tam tikrose vietose.
2. Nusilenkiama (meistras nusilenkia svečiams, svečiai meistrui).
3. Karštu vandeniu ir šluotele sušildomas puodelis.
4. Į puodelį įberiama arbata (du maži bambukiniai šaukšteliai).
5. Užpilama karštu, bet jokiu būdu ne verdančiu vandeniu (puse samtelio).
6. Plakama bambukine šluotele, kol susidaro puta. Jei puodelis šiltas, o vanduo – tinkančios temperatūros, puta susidaro labai greitai.
7. Arbata patiekiama svečiui.
8. Kai arbata išgerta, išplaunamas puodelis, nuvalomas šaukštelis.
9. Viskas vėl sudėliojama į tam tikras vietas ir nustatyta tvarka išnešama iš patalpos.

Teksto autorė: žurnalistė Jolanta Vaitiekūnienė. Žurnalas „Moteris“

Arbata į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ją maždaug prieš aštuonis šimtus metų atvežė budistų vienuolis. Per ceremoniją ruošiama matcha rūšies arbata, miltelių pavidalo, šių spalva – skaisčiai žalia. Prieš skinant lapelius, arbatkrūmiai dviem savaitėms uždengiami ir slepiami nuo tiesioginių saulės spindulių – taip išlieka gaivi spalva ir susidaro daugiau žmogaus organizmui naudingo chlorofilo (jis gerina kvėpavimą, naikina blogą kvapą, yra naudingas turintiems virškinimo problemų) Nuskinti lapeliai garinami – taip slopinama fermentų veikla, vyksta oksidacija. Lapelius surūšiavus, pagarinus ir galiausiai sutrynus į miltelius, lieka tik 10 % procentų derliaus. Netinkamai laikoma matcha įgauna rudai žalią atspalvį ir šieno kvapą, kartu praranda gydomąsias savybes. Pradėtą pakuotę reikia laikyti šaldytuve, uždarytame inde.
Kavos detalės: arbatos į puodelį pilama tiek, kad būtų galima išgerti trimis su puse gurkšnio. „Beje, labai mandagu paskutinį gurkšnį sušliurpti. Buvau prisiskaičiusi, kad ši arbata neskani ir karti. Tačiau man šis skonis labai patinka. Žinoma, jei reikėtų išgerti daug, kokį arbatinuką, gal jau taip skanu nebebūtų“, – svarsto Raimonda.
Privalumai: tokioje arbatoje daug vitaminų A, B, C, E, K, mineralų, o beta karoteno – keturis kartus daugiau nei morkose. Dzenbudistų vienuoliams, ši arbata padėjo iškęsti ilgas meditavimo valandas, neužmigti ir išlikti žvaliems. Beje, matcha kaip gydomoji priemonė išgarsėjo proziškai – kai nuo sunkių pagirių padėjo atsigauti vieno aristokrato sūnui…
„Mano mokytoja, nors ir garbingo amžiaus, yra nepaprastai žvali, guvi, šviesaus proto. Arbatos per dieną ji išgeria nuo dviejų iki šešių puodelių. Veikiausiai tai ir yra jos žvalumo paslaptis, – svarsto mokinė.

Kas ta arbatos ceremonija? „Tai iškilminga ceremonija, ji rengiama, pavyzdžiui per krikštynas ar kitą šeimos šventę. Jei niekas iš šeimos narių nemoka, specialiai kviečiamas meistras, – pasakoja Raimonda. O meistras gali būti ir vyras, ir moteris: beje, atlikti šimtmečius gyvuojantį ritualą dailiąjai lyčiai leista palyginti neseniai – tik XIX amžiaus viduryje. Anksčiau tai buvo tik vyrų privilegija.
Raimondos žodžiais arbatos ceremonija yra europiečiams nelengvai suvokiama bendravimo forma: pagarbus bendravimas ramioje ir tylioje aplinkoje. Senovėje į arbatos namelį net karingieji samurajai nesinešdavo savo kardų. Ši nedidelė, maždaug šešių kvadratinių metrų patalpa įprastai stovėdavo sodo gilumoje. Joje specialiai būdavo įrengtos žemos durys, kad kiekvienas įžengusysis, nesvarbu kokios kilmės, žemai nulenktų galvą.
Arbatos namelio link vesdavo akmenuotas takelis, imbolizuojantis gyvenimo kelią, artėjimą tiesos link, kai svarbiausias yra ne rezultatas, o pats ėjimas. Prieš žengiant į vidų, derėdavo nusiplauti rankas specialiame inde ir taip simboliškai apsivalyti nuo žemiško purvo bei neramybės.
Šiais laikais ankštai gyvenantys japonai neturi galimybių įsirengti specialaus arbatos namelio, todėl ceremonijos rengiamos kambaryje, išklotame tatamiu, tokie yra daugelyje būstų. Kita išeitis – keliauti pas arbatos meistrą, nes jis visada turi tam skirtą vietą. Tęsinys seka…

Jolanta Vaitiekūnienė, sudėjo į kelis žurnalo „Moteris“ puslapius, arbatos ceremonijos aprašymą. Tie kurie neturi galimybės įsigyti paskutinio šio žurnalo numerio, tekstus su pasakojimo autorės leidimu pateiksime čia. Taigi malonau skaitymo.
Arbatos ceremoniją japonai perėmė iš kinų ir ją ištobulino, suestetino. Šis ritualas skirtas penkiems pojūčiams – skoniui, uoslei, klausai, regėjimui ir lytėjimui – išvalyti. Žinovai ceremoniją apibūdina kaip vieną savo prigimties ieškojimo, pažinimo per tylą, ramybę, kasdienybės grožį kelių. Juo einantieji pirmenybę teikia metaforai, simboliui, vaizdiniui.
Atvedė kovos menas
Kaunietės Raimondos Strazdienės kelias iki japoniškos arbatos ceremonijos link prasidėjo nuo kendo treniruočių. Šio Rytų kovos meno meistrė pavasarį, antrąkart viešėdama Japonijoje, mėnesį praleido Tokijuje. Tačiau miesto matė nedaug: beveik visą laiką mokėse arbatos ceremonijos. Lietuvę sutiko priimti Jamada Kimiko, ši ceremonijos meistrė buvo atvykusi į Lietuvą, per Japonų kultūros dienas. „Mokytoja gyveno manuo namuose Kačerginėje. Tada pirmąkart gyvai pamačiau arbatos ceremoniją, ji man pasirodė labai graži,“-  pasakojo Raimonda.
Atsiverti nepuola
Anot pašnekovės, jai susidarė įspūdis, kad japonai nelabai noriai priima mokytis užsieniečių, nors garsiai apie tai nekalbama. „Jie labai renkasi žmones, kad šie iš japonų tradicijos nepadarytų to, ko nėra“, – sakė Raimonda.
Beje, apie kalbą, mokytoja ir mokinė viena kitą suprato puikiai, nors garbingo amžiaus japonė angliškai nešneka, o Raimonda japonų kalbos pradėjo mokintis visai neseniai. „Man buvo labai didelis išbandymas, nes kalbą stengiausi perprasti iš mimikos, judesių, žvilgsnių“, – prisimena pašnekovė. Pamokos kasdien trukdavo iki šešių valandų, Raimonda mokėsi individualiai, o kartais – su savo tautos paveldą studijuojančiomis japonėmis. „Klaidinga manyti, kad arbatos ceremoniją išmano kiekvienas japonas. Tai, ko išmokau aš, – tik pagrindai“, – sako lietuvė. Ji supranta, kad mokymasis yra porcesas, o įgūdžius galima tobulinti visą gyvenimą. Raimonda šmaikštauja, kad turi tai patvirtinantį dokumentą – Didžiosios Japonijos arbatos ceremonijos asociacijos sveikinimą pradėjus mokymosi kelią, kuris nelygu koks požiūris į būtį, niekada nesibaigia arba baigiasi kartu su žmogumi.Tęsinys seka…. Fotografija Liudo Masio.