Kategorija: Vaikai

Nėra lengva Japonijoje būti vaiku. Tai patvirtina 2004 metais Hokkaido universiteto mokslininkų atlikto tyrimo duomenų išvada: beveik ¼ visų Japonijos pradinės mokyklos vaikų kenčia nuo išplitusios klinikinės depresijos.
Naujas mastas, senas fenomenas. Pirmą kartą apie tai buvo paminėta beveik prieš1000 metų vienos Kyoto aukštuomenės damos dienoraštyje. Dienoraštis buvo pavadintas „Kagero Nikki“ („Ore skraidančių voratinklių metai“). Nors autorės vardas nežinomas, jos istorija – įžymi. Nelaimingai ištekėjusi už princo, ji kovoja dėl jo aikštingo dėmesio su likusiomis aštuoniomis jo žmonomis (tarp aristokratų poligamija buvo įprastas tų laikų reiškinys). Jos apgailėtinas įniršis jai teikia malonumą, ir ji mėgaujasi savo kančia. Vieninteliam savo sūnui ji yra atsidavusi motina, tačiau šis, kaip ir bet kuris XX ar XXI amžiaus nevykusios šeimos vaikas, lieka sužalotas.
„Berniukas“ – jo vardas dienoraštyje neminimas -gimė 955 metais. Nelaimingos vedybos pradėjo byrėti, o autorės pašaipūs komentarai, berniukui sulaukus trejų, tapo koncentruoto patoso brangakmeniu: „Berniukas, kuris jau bandė kalbėti, ėmė monotoniškai, su didelėmis pastangomis, kartoti žodžius, kuriuos tardavo jo tėvas, išeidamas iš namų: „netrukus vėl užeisiu, netrukus vėl užeisiu“. Klausantis jo žodžių, mano vienatvė kaip niekad tapdavo akivaizdi. Kaip ir mano vienišos naktys…“
„Vieną dieną,“ – įrašo metu berniukui buvo 10 -11 metų – „kuomet princas ir aš ramiai mėgavomės vienas kito kompanija, virtinė nereikšmingų dalykų atvedė mus iki audringų ginčų, ko pasėkoje apimtas įsiūčio jis išėjo. Pasikvietęs iš verandos mūsų sūnų, jam pranešė, jog nebeketina daugiau čia sugrįžti. Į kambarį berniukas grįžo graudžiai verkdamas ir atsisakė su manim kalbėti…“
Bėgo metai. Berniukui -jau15, o princas kaip visada -nerūpestingas ir neatsakingas. „Aš buvau apsėsta“- rašo autorė -“minčių apie mirtį ir savižudybę, tačiau rūpestis dėl berniuko mane sulaikė… Kartą, norėdama išbandyti berniuko reakciją, prasitariau, jog norėčiau tapti vienuole. Vaikas pravirko. „Jeigu tu taip pasielgsi, aš tapsiu kunigu“ -ištarė jis. “Kokia prasmė man likti tokiu, koks esu dabar?“

Teksto autorius: Michael Hoffman, The Japan Times

Vaikystė. Mes visi ją žinome, visi ją išgyvenome, visi ją praradome. Liko tik atsiminimų nuotrupos. Prisimename įvykius, fragmentus – bet ne jausmą „būti vaiku“. Suaugę gali papasakoti apie vaikišką savijautą, tačiau jos sugrąžinti – ne. Jie yra kitoje pusėje ribos, skiriančios suaugusiųjų ir vaikų pasaulį.
Kaip su pavieniais asmenimis, taip ir su tauta. Suaugusiųjų kuriama istorija pamiršta savo vaikus. Dėl praeities vaikų mes be reikalo naršome po istorijos vadovėlius. Istorinė drama, kokią mes matome, turi tik keletą veikėjų- vaikų.
Praėjusį trečiadienį Japonijoje buvo minima vaikų diena. Jei esam nusivylę istorijos duomenimis, pasitelkime literatūrą bei archeologiją ir pasveikinkim senosios Japonijos vaikus, tikrai nusipelniusius būti scenoje.
Tai ilga, 12 000 metų senumo, istorija su keista trajektorija: nuo vaisingumo ir mirtingumo, dviem priešistorės rūpesčiais, iki nevaisingumo ir ilgaamžiškumo, būdingų nūdienai. Šiandien gimstamumas Japonijoje svyruoja apie 1.3 vaiko moteriai – tai antras žemiausias pasaulyje gimstamumo rodiklis po Hong Kong’o. Nuo 2005 metų vaikų vis mažėja. Iššūkių kupinos karjeros, didelės vaikų auginimo išlaidos, trauka laisvėms bei iškreipta socialinė sistema, kuri moterims užkrauna pernelyg didelius kasdienius rūpesčius,- tai priežastys, skatinančios neturėti vaikų. Atrodo, jog naminiai gyvūnėliai tapo pakaitalu vaikams. 23.2 milijonai naminių gyvūnų, kačių ir šunų, smarkiai viršija vaikų iki 16 metų skaičių – 17 milijonų.
Ką apie susiklosčiusią situaciją pagalvotų akmens amžiaus, Jomon’o periodo (8000 – 300 prieš.Kr.), moteris? Nėštumas- dominuojantis motyvas vienose iš seniausių pasaulyje, Jomon’o periodo, keramikinėse skulptūrose. Tūkstančiai metų prieš žemdirbystę, prieš metalą, prieš puodžiaus ratą ir degimo krosnį, pačioje žmogaus sąmoningumo aušroje- tuomet gimstamumas, gyvybės davimas šiose salose buvo svarbiausia. Mirtis buvo greta. Žmogaus gyvenimo trukmė tesiekė 15 metų – šiandien šis amžius yra 82. Kūdikystę išgyvendavo nedaugelis Jomon’o naujagimių. Aomori prefektūroje buvusiose Jomon’o laikų kapavietėse naujagimių laidojimo ąsočių skaičius viršijo 880 – tai yra šešis kartus daugiau negu suaugusiųjų. Vienintelis gyvybės linijos užtikrinimas buvo didelis vaisingumas.  Japonijos salyne priešas pirmiausia buvo ne žmogus, o išnykimas. Tūkstančius metų trūkusi kova buvo laimėta sunkiai – moterų, gimdžiusių vaikus, ir vaikų, tvirčiausių iš gimusiųjų, besikabinusių į gyvenimą nežiūrint visų sunkumų, dėka. [Tęsinys kitoje dalyje]

Teksto autorius: Michael Hoffman, The Japan Times