Kategorija: Vaikai

Buvau mokykloje stebėti vieno savo auklėtinio pasirodymą mokyklos estafečių varžybose. Vaikas parodė tai, ką galėjo, džiaugiuosi už jį. Rezultatai, kuriuos mačiau, vaikų nedžiugino, ketvirtadalis visų vaikų sėdėjo. Apie vikrumą, jėgą ir greitį nelabai yra ką kalbėti, bet visai nenustebino, kad iš septynių rungčių viena buvo krepšinio. Varžybų pavadinimas visiems gerai žinomas: „drąsūs, stiprūs, vikrūs“, todėl galima teigti, kad krepšinio išskyrimas jose- kitų sporto šakų diskriminacija.Turint omeny, kad pas mus norima primesti šį komandinį žaidimą kaip religiją, reikėtų tų žmonių paklausti- į ką lygiuotis vaikams, kai mūsų miesto komandos pralaimi pagrindiniuose susitikimuose, o jų sudėtyje kuo toliau, tuo mažiau lietuvių? Lyginti save su užsienio legionieriais ar žaidėjais, žaidžiančiais užsienyje? Susidaro įspūdis, kad mes ruošiame emigrantus jau nuo mokyklos suolo…Bet gal nereikia žiūrėti taip aštriai, jei vaikams patinka tai, ką jie daro, pagaliau juk smagu, nes jie vienas kitą palaiko kaip komanda, kaip klasė- net ir netikslaus bėgimo ar metimo metu nebuvo tokių, kurie koneveiktų vienas kitą, o tai geri ženklai, labai. Labiausiai reikia lenkti galvą prieš pradinių klasių mokytojas, kurios šioms imlioms galvoms turi būti rašymo, skaičiavimo ir judėjimo pavyzdys viename asmenyje, tuo pačiu būdamos diplomatais su aikštingais tėvais…Pagarba.

Ar pastebėjote, kad vaikai laikydami rankose pieštukus, savo pirmuose darbuose piešia apskritimus. Pačioje pradžioje jie atrodo kaip išvynioti siūlai iš vilnos kamuolio, toliau įgauna vis aiškesnes ir aiškesnes apvalias formas. Netrukus jie atranda, kad tai gali būti galva ir pamažu supranta, kad jis gali vaizduoti nebūtinai ką mato o tai ką supranta. Tai galima suprasti kaip koordinuotus veiksmus, ko anksčiau vaikas negalėjo padaryti – vaizduoti. O kodėl apskritimas, todėl, kad jis yra pats populiariaus vaizdas gamtoje. Vaikas naudos savo piešiniuose ir toliau apskritimus, jis vaizduos akis, burną, nosį net ir plaukus.
Vaikas piešdamas nesistengia atvaizduoti kaip atrodo tas daiktas, jis stengiasi pavaizduoti jį taip kaip supranta. 1885 metais, K. Riči pastebėjo, kad vaikai piešia tai ką žino, o ne tai ką matė iš tikrųjų. H. Eng nustatė, kad vaikas piešia žmogų vienodai, net jei nėra prieš jį, jis piešia žmogų iš atminties. H. G. Speringas aptiko, kad vaikai piešia tai ką atsimena ir tik vėliau turintis patarimų iš aplinkos arba vadovaudamiesi tam tikromis taisyklėmis pradeda piešti vadovaudamasis jomis. H. Ridas pastebėjo, kad vaikų piešiniuose vyrauja ne tik protiniai gebėjimai, bet ir emociniai.
Visi vaikų piešiniai charakterizuoja pirmiausiai patį vaiką. Paruošta pagal Džoną Dileo. Tęsinys eigoje.