Dvasia ir kūnas viename

Žmogaus kūno ir dvasios ugdymo principai jų suderinamumas buvo svarbus net nuo Antikos laikų. „Nusiteikimas lavinti tik kūną, atmetant mintį ir dvasią – žemina žmogų. Susikaupimas lavinti tik protą ir mintį – kenkia ištvermei ir stiprumui. Visada ir visur reikia išlaikyti darną, protinių ir dvasinių pratimų, fizinių“ (Sokratas, 469 – 399 m. p. Kr., Stonkus, 1998) Mintys žmogaus, kuris stengėsi puoselėti dvasios ir kūno darnos principus Lietuvoje. Vydūnas žmogų traktavo kaip kaip dvasinę būtybę, o fizinio kūno paskirtis – realizuoti dvasines galias. Bet pats įdomiausias momentas, kad jis pats viską stengėsi išbandyti ant savęs ir tai yra labai svarbu, prieš tai, kaip pradedi gilintis į šio žmogaus mintis. Dvasinis žmogaus pradas yra siela, kuris „apsireiškia kūnu“ kaip įrankiu. Stipri dvasia gali suteikti jėgų kūnui, tinkamai suderinti jo gyvybinius procesus. Kad organizmo funkcijos veiktų darniai, reikalingas tam tikras darbo ir poilsio rėžimas, tinkama mityba, vienokios ar kitokios išorinės sąlygos. Taip pat nereikia pamiršti ir saiko, kada jis yra viršijamas, funkcija tampa ne kaip funkcija o kaip malonumas. Pavyzdžiui valgoma ne dėl to, kad reikia valgyti o dėl to, kad skanu, miegame ne jėgoms atgauti, o dėl malonaus pojūčio. Svarbu nepasiduoti hedonizmui (hedone – malonumas), kuris marina žmogaus žmogiškumą, atima iš jo kūrėjo galimybes ir daro jį menkaverčiu egzistavimo objektu. Vydūnas įsitikinęs, kad kad sveikatą griauna hedonistiniai pomėgiai, kuriuos žmonės sukūrė ne gyvybiškai svarbiems poreikiams tenkinti, o tik sudirginti, svaigintis, malonumams sukelti rūkymo, alkoholio, narkotikų pagalba. Jais luošinama dvasia ir kūnas. Vydūnas tikina, kad žmogus turi būti atsigręžęs į išmintį, teisybę, meilę, grožį ir gėrį. Visa gamta laukia iš žmogaus dvasingumo. (Vydūnas 1868 – 1953 m.)