Šeštadienio rytas Rygoje prabudo saulėtas. Prabudę apsitvarkėme ir suvalgę pagal poreikius košę, virtus ar keptus kiaušinius su pomidorų ir agurkų salotomis, atsigėrę arbatos ir kavos, tylomis sulipomę į „Toyota Hiace“ ir gana greitai kirtę centrinę miesto dalį, atsidūrėmę Rygos VEF sporto komplekso salėje.
Mūsų šarvai sudėti centrinėje salės dalyje, jų vežiotis po kiekvieno užsiėmimo su savimi nereikėjo. Tylomis persirengiame. Tradicinė „seiza“. Atiduodame pagarbą keturiolikai Kendo meistrų ir vėl suskirstomi į grupes, mūsų – vidurinioji, triūsiame ties trečiąja – ketvirtąja katomis, tų pačių sensėjų padedamų, kontroliuojami ir pamokomi. Aštuntojo dano inteligentiškojo lyg profesoriaus Jumuros rankos mostas, parodantis kuri eilė tam tikru katos momentu – učidači, kuri – šidači, reguliuoja mokymo eigą ir įtvirtina katų atlikimo subtilybes. Po to sužinosime, kad Jumura pagal profesiją ir pagrindinę veiklą – gydytojas.
Po katų, veržli valanda dži geiko su trumpomis pauzėmis, kurių metu antrasis aštuntasis danas meistras Čiba, iš pažiūros žvitrus veržlus žmogus paaiškina kirčių technikos veiksmus su šinai. Kadangi aiškina japoniškai, tai tenka įsiklausyti į žodžių reikšmes, nors vokietis Steffen Daniel Munz, jau aštuntuosius metus studijuojantis japonų kalbą Heidelbergo universitete kendoka, tiksliai ir aiškiai verčia iš japonų į anglų kalbą senėjaus Čibos paaiškinimus. Sekmadienį rūbinėje nuskambėjusi replika, ką būtų veikęs gerbiamas Vladimiras Kindzulis, jei nebūtų Stefano, buvo akivaizdžiai taikli. Pirmą šeštadienio užsiėmimą užbaigia intensyvios visų kendokų tarpusavio kovos su japonų Kendo meistrais. Tempas geras, visų nuotaika puiki, jėgų užtenka. Padėkojame už kovas ir mokymus kiekvienam meistrui, su kuriais kovojomę. Išgirstame iš jų personalius patarimus kiekvienam.
Po pirmojo šeštadienio užsiėmimo einame papietauti. Po to vėl grįžtame į salę.
Ten japonų delegacija rengia arbatos ceremoniją. Japonėms Okamoto ir Masudai sumaniai talkininkauja mūsų Raimonda, praktikuojanti sado meną. Ji pelno japonių simpatijas ir pripažinimą šią valandą. Šalia, prasideda kaligrafijos pratybų valandėlė. Didysis kaligrafas pasirodo yra sensėjus Čiba, kuris piešia hieroglifus stambiu planu. Po trimis nemenkais lapais suraitome savo vardus ir pavardes taip kaip mums atrodo prasminga žvelgiant į kiekvieno piešinio stilių. Vėliau, padedami sensėjaus septintojo dano Takaki Jošioka, kuris savo povyza labai primena Tokijo Kyumeikan mokyklos įkūrėja sensėjų Akira Kubo, pasineriame į individualią rašybą kaligrafiniu teptuku. Tik stiklinė vandens, tuščias popieriaus lapas, hieroglifo pavyzdys, pamokanti sensėjų Jošiokos ir Čiba ranka prasideda kūrybos procesas. Nelengva, tačiau iš to, kaip pamoko rašyti, atsiranda labai miglota mintis apie japonų mąstymo būdą ir lemtį kiekvienam japonui būti menininku, norint įvaldyti šį raštą.
Vėl su keikogi ir hakamomis, dedamės apsaugas. Popietinėje šeštadienio Kendo praktikoje intensyviai šlifuojame penktas ir šeštas katas. Kihon geiko ir dži geiko dalys – pulsuojančiai gyvos ir ritmingos, tačiau nevarginančios. Labiau susipažįstame su kitais seminaro dalyviais, patiriame jų smūgius, sužinome techniką. Kiek teko pajusti latvių ir estų kirčius per kovas, mūsiškių Jurgio, Alekso ir Simo kirčiai ženkliai techniškesni, lengvi, mažiau nusakomi, pagal savo firminį pobūdį – artimi japoniškiems. Iš esto Freudenthalio išklausau pastabas, nes jam užkliuvo mano atsitraukiamasis men. Linksiu galvą, nors paskui Nerijus sako apie tą estą, – pamokyti mėgėjas, – tačiau pats per kitų šinajus laipioja! Netoliese triūsia kiti du kauniečiai iš klubo „Aiki Shuren Dojo – kendokos Edgaras Indra ir Albinas Rėkus.
Mūsų grupei ypatingą dėmesį ir šilumą parodo sensėjaus Kubo draugas – meistras Takizava. Visada užsiėmimų metu šalia su rūpesčiu, šypsena, pagalba ir patarimais, sensėjai Otani, Jumura, Čiba, Jasuda, vyras ir žmona Okamoto. Žmogiška šiluma šiame bendrame mene neatsiejamas santykis. Kas bebūtų!
Vakare – smagus vakarėlis atvirame vasaros bare ant viešbučio „Days hotel“ stogo. Vaikai – japonų dėmesio lauke. O šie rodo įvairius triukus su mazgais – Okamoto, Jusuda ir Čiba. Pastarasis nesitraukia nuo popieriaus, rašydamas įvairius palinkėjimus. Tarpusavio pokalbiai leidžia užmegzti naujus ryšius, pasidalinti įspūdžiais apie kendo, įvaldytinus, įsisavintinus dalykus. Be mūsų visos delegacijos ir dviejų kitų kauniečių, dalyvauja visi japonai, visi vokiečiai bei keletas latvių su Vladimiru Kindzuliu. Vakarėlis – smagumėlis!
Grįžtame linksmi į butą – stovyklą. Arbata, arbata ir miegas….