Septintas troleibusas veža Raudondvario plentu. Apibrozdinęs kelis žmones, atsiprašinėdamas su bilietėliu dantyse išlipu, tempdamas su savimi šarvus vienoje rankoje, kardus kitoje. Kitapus gatvės – Mokykla. Grįžtu.
Praeidamas sutinku Raimondą, pasikeičiame keliais žodžiais, truputį nustebina, kad mums – į priešingas puses.
Viduje pilna žmonių, matytų stovykloje, bet visi išeina. Truputį susijaudinu, kad liksiu treniruotėje vienas, Sigita nuramina. Salėje nauji veidai, pusiau pažįstami, pažįstami. Visi lygūs šarvuose. Jaučiu, kaip su kiekvienu „men“ nutraukiu po vieną siūlelį voratinklio, į kurį įsivyniojau, užsisėdėjęs per sesiją, semestrą, kurių šimtai, tūkstančiai dar apsiraišę apie kojas…
Dži-geiko. Pirmas žmogus, antras žmogus, pirmas kirtis, keturiasdešimtas kirtis. Galvoje dingteli žodis „šeima“. Dži-geiko baigiasi.
Pagarba. Treniruotė baigiasi. Šeima lieka.
