Gruodžio 25 diena laikyta Saulės grįžimo diena. Ši diena senovės Egipte (2700 m.p.m.e.) buvo prilyginama Oziriui – derlingumo dievui, senųjų babiloniečių ir asirų dievui Tamūzui, kuris buvo augalų vegetacijos ir derlingumo globėjas, Irano Mitrai – santarvės dievui. Jis garbinamas buvo kaip Dieviškoji Saulė ir Pasaulio Šviesa. Romos Imperatorius Aurelijus (274 m.e.m.) įteisinus Mitros kultą visiems privaloma buvo švęsti „Nenugalimos saulės“ šventę. Dar vėliau remdamasi Biblija, bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente. Evangelijoje minima kaip Kristaus „šviesą iš aukštybių“.
Lietuvoje iš pačių pradžių ši diena buvo siejama su žemės švente, kuri turėjo daug bendrų bruožų su kitomis tautomis. Saulės gryžimo šventės dienomis buvo atliekami magiški veiksmai ir prietarai kurie lemdavo ateinančių metų sėkmę. Didelę jėgą turėjo sveikinimai ir palinkėjimai namams bei jų šeimininkams.
Kalėda ar Kalėdų Senis buvo siejamas mūsų krašte su žmogumi iš tolumos, su naujais arkliais ir puikiu vežimu, moliniais ratais, atvežančiais dovanų krepšius.
Pirmąją Kalėdų dieną mūsų krašto senoliai keldavosi anksti ryte, ieškodami ar vėlės nebuvo aplankusios palikto Kūčių stalo. Tą dieną žmonės vengdavo visokių darbų, stebėdavo gamtą ir spėdavo ateinančius metus.
Nuo Kalėdų iki Trijų Karalių šventės trukdavo – kalėdojimas, buvo giedamos giesmės su kuriomis buvo siejamos ateinančių metų sodų bei laukų derlingumas.
Eglės šaka namuose Saulės gryžimo šventėjė simbolizavo žalią vasarą, o jos puošimas šventės metu turėjo didelę reikšmę. Riešutas pakabintas ant šakos simbolizavo vaisingumą ir derlingumą, obuolys turėjo antgamtiškų jėgų, žvakučių deginimas buvo tapatinamas su vėlėmis.
Japonija turinti, ne tiek daug žmonių kurie yra priėmę krikščionišką tikėjimą taip pat švenčia Kalėdas.
Na o eidami į vakarus mes po iš lėto Kalėdas tampatiname su pirkinių ir nuolaidų švente.