Sekmadienį, rugpjūčio 28 dieną, oro temperatūra buvo vidutiniška, dangus šiek tiek pasidebesavęs lyg rengtųsi lynoti.
Septyniolikiese, neskaitant vairuotojo, autobusu išvažiavome į Gudulinę. Kas nežino, ši vieta keletas kilometrų už Maišiagalos važiuojant senuoju Ukmergės keliu link Širvintų. Atvykome maloniu akiai kaimo keliuku, šen ten juosiamu išlakių klevų ir ąžuolų. Autobusą palikome tankumynėje, tuo sukeldami nemenką dalies vietinių gyventojų susidomėjimą. Pasukome grupele į Kukaveičio plynaukštė, kur stovėta kadaise ,tryliktame amžiuje Maišiagalos pilies, vienos iš gynybinės Vilniaus žiedo medinių pilių. Vaizdas aplink panoraminis – tolumoje matyti žaliuojančios vaizdingos apylinkės. Šioje suplotoje kalvoje, kaip manoma remiantis daugybe pagrįstų duomenų, palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Apžvelgę apylinkes, prisimename Algirdo valdymą, jo žygius, politiką ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės išplėtimą, sustiprinimą, grįžtame link autobuso, kur mūsų laukia vietinė valstietė su anūke, vairuotojo nuraminta, kad čia tikrai ne giminės atvažiavo apžiūrėti susigrąžintų nuosavybėn apylinkių laukų. Moteris nuosekliai išdėsto DLK Algirdo spėjamas ir numanomas palaidojimo aplinkybes. Atsisveikiname ir jos parodymu, nuvykstame į šalia esančias plynaaukštės papėdėje Turlojiškes, kur šilelyje sustojame ties stendu, žyminčiu pilkapius. Čia viduramžiais žmonės aktyviai gyveno, todėl kultūrinis sluoksnis gausus, daug pilkapių, žyminčių intensyvų ūkinį gyvenimą ir prekybą Maišiagalos priepuolyje.
Toliau greitkeliu Vilnius – Panevėžys lekiame į sostinę, kertame ją nesustodami ir pasukame Minsko plentu Medininkų link. Dzūkijos vaizdai pro autobuso langus atrodo didingai. Kalvos tai kalvos! Miškai tai miškai! Medininkų pilis šalia senojo Minsko plento. Išsiskiria savo dydžiu. Tai pati didžiausia istorinė LDK pilis Lietuvoje. Masyvios ir storos sienos, kvadrato formos vidiniame kieme ko gero sutilptų visas pulkas raitelių su šarvais ir ietimis. Pilis restauruojama ir nemenkai pasistūmėta į priekį. Atstatytas didysis pilies bokštas, restauruojamas vidinis bastionas. Palengva apeiname link pilies galinės sienos, iš kurios atviros vietos palypėjus galim apžvelgti visą vidinį pilies kiemą. Apsauginiai grioviai šalia pilies nors ir apleisti, tačiau dar pakankami gilūs, kad būtų galima palyginti, kokių jų būta prieš šešis – septynis šimtus metų, pilies gyvavimo apogėjų.
Nors ir pažymėtą rodyklėmis, nesenai buvusį aukščiausią Lietuvoje Juozapinės kalną, vos ne 293,60 m aukščio virš jūros lygio, surandame tik nuklydę į vietinę sodybą ir pasiklausę vietinės merginos kelio. Kadangi Medininkų aukštuma ir taip pakankamai aukštai iškilusi, Juozapinės kalnas atrodo lyg nedidelė kalvelė, tačiau nežiūrint to gausiai lankomas autoturistų. Malonu širdžiai, kai stovint šalia kalną žyminčio akmens, ant kurio vaikų apsuptyje sėdi mokyklos narys Algirdas, šios kelionės talismanas, praslenka visureigis su lietuviška trispalve vėliavėle… Kiek toliau, įpiečiau matyti geografų išmatuotas šiuo metu aukščiausias kalnas Lietuvoje, pavadintas Aukštoju. Jo aukštis – 293,88 m, tačiau nuo Juozapinės jis atrodo tarytum kauburėlis.
Dardam autobusu toliau, palei valstybės sieną. Padvarionys, Turgeliai, Akmenynė. Masyvios kalvos, dideli laukai, asfaltą keičiantys ilgi žvyrkelio ruožai. Reikia skubėti į Norviliškes, į kurias nuo Medininkų arti 80 km. Nukirtę kampą nuo Akmenynės, išlendame netoli Stakių į kelią Nr. 104 „Šalčininkai – Dieveniškės – Krakūnai – valstybės siena“. Ir iš karto pasieniečių postas, darniai kratantis visus iš Baltarusijos važiuojančius benzino „mulus“. Priėjęs pasienietis paklausė kur važiuojame ir ar turime asmens dokumentus. Atsakymas – į Norviliškes ir turime viską, ko reikia Lietuvos (Europos sąjungos) pasienyje su šalia dunksinčia Baltarusija, patenkina pareigūną ir mes toliau lekiame geru asfaltu link Dieveniškių. Kraštovaizdis miškingas. Pušynai, eglynai, pievos, dirbami laukai, gatviniai kaimai – ledynmečio nepaliesta pietų Dzūkija, mįslingas Lietuvos lopšys. Pravažiuojame Stakius, Poškonis, Šimašius. Gatviniai kaimeliai palieka įspūdį dar tebegyvos kaimo bendruomenės. Reikia neužmiršti, kad pavyzdžiui Poškonių apylinkė Šalčininkų rajone lietuviškiausia – čia tebegyvena apie 55 procentus lietuvių. Dieveniškėse apsukę ratą apie keturkampę miestelio aikštę pasukame žvyrkeliu link Rudnios. Apskritai Dieveniškių maišas – taip vadintina Šalčininkų rajono dalis iš visų pusių apsupta Baltarusijos teritorijos ir ties „maišo kilpa“ tesanti 3 km pločio, yra Dieveniškių istorinis – etnografinis draustinis ir bet kokia nauja statyba čia ribota. Todėl kraštovaizdyje matome užkonservuotus gatvinius kaimus – dzūkiško kaimo puošmenas. Dar už 10 km iš pamiškės (greta vos už puskilometrio – valstybės siena) išnyra Saulėnai. Sukame dešinėn – dar į vieną kyšuliuką, Pravažiuojame dar du kilometrus pro Norviliškių laukus ir Norviliškes. Ir štai išnyra tolumoje ant kalnelio Norviliškių pilis. Už jos Norviliškių medinė bažnytėlė, kavinaitės, apjuostos valstybės sienos iš visų pusių. Neįtikėtina vieta, šviečianti ramybe ir unikalumu. Pati pilis 16-o amžiaus statybos, pastatyta rytprūsių pirklio Šorco savo mylimajai. Prieigose mūsų laukia vienuolis, bent jau taip prisistatęs, kuris ir pradeda vesti ekskursiją po pilį ir jos išorines valdas. Pradedame klausytis susėdę už didelio stalo pagrindinėje salėje pirmame aukšte. Trumpa pilies statybos, istorijos, pilies rekonstrukcijos istorija, apžiūrime pirmajame aukšte buvusią biblioteką ir kylame į antrą aukštą, kuriame dabar įrengti kambariai svečiams. Pilies romantika su vienuolio pasakojimais apie vaiduoklius verčia įdėmiau apžiūrėti kambarius. Viskas atrodo subtiliai įrengta ir įdomu, nors kelios kelionės dalyvės suabejoja ar visur norėtų pasilikti nakvoti. Nusileidžiame į rūsį, kuriame jau dengiami stalai organizuojamiems pietums, apžiūrime buvusią pirtį. Pilaitė daili ir jauki. Kieme, papėdėje įrengtas akmenimis grįstas prūdas, matyti perspektyva. Apeiname dar kol kas nerestauruotą vartų bokštą, kuris ateityje prisikels, ir dar apvaikščioję šią unikalią vietelę, sėdame į autobusą ir grįžtame kitu – asfaltuotu keliu į Dieveniškes.
Apžvalgos būdu, neišlipdami iš autobuso pervažiuojame etnografinį Žižmų kaimą, ir leidžiamės Šalčininkų link, pakeliui užsukdami į taip pat etnografinį, valstybės saugomą Poškonių gyvenvietę.
Kultūrinė dalis baigta. Lekiame pro Šalčininkus, Jašiūnus, Rudninkus, Pirčiupį, Paluknį, Rūdiškes į Trakus, kur „Senojoje kibininėje“ mūsų laukia užsakyti stalai visai grupei. Dabar negaliu prisiminti viso žinomo posmelio, tačiau perfrazuojant galima taip pasakyti – lekia gerklėn linksmai ilgi kaip strėlės kibinai. Po sočių pietų mūsų dar laukia karstymosi, laipiojimo ir skriejimo lynais pramogos Ąžuolynės pramogų parke, Krakės kaime, prieš Aukštadvarį, Trakų rajone. Maždaug dvi valandos laiko besikarstant medžiais ar beskriejant metaliniais lynais prabėga nepastebimai.
Kaune buvome beveik prieš dešimtą vakaro, sukorę iš viso beveik 500 kilometrų.