Kovo 24 dieną Kauno karininkams įgulos ramovėje pristatysime senosios Japonijos kovos meną su kardais – kendo. Kodėl karininkų ramovėje?
Lietuvos karininkija tarpukario respublikoje buvo ypatingas visuomenės sluoksnis. Lietuvos karininkija turėjo neginčijamų nuopelnų apginant ir tvirtinant Lietuvos valstybę per 1918-1923 m. kovas už nepriklausomybę. Buvo laikotarpis, kai mūsų kariams teko vienu metu kovoti net trijuose frontuose – su bolševikais rytuose, lenkais pietuose ir bermontininkais Vidurio Lietuvoje. Nepaisant visų vargų ir grėsmių, jauna valstiečių valstybė atsilaikė ir stojosi ant kojų. Jai trūko daug ko, skurdas žvelgė iš visų kampų, tačiau vienas didžiausių trūkumų buvo šviesuomenės, inteligentijos stoka. Šią nišą buvo pašaukta užpildyti ir jaunosios Lietuvos karininkija, tuo metu įgijusi aukštą visuomeninį, moralinį, o taip pat ir politinį svorį, dabar sakytume „reitingą“. Juk būtent karininkija kartu su savanoriais, gavusiais žemės, ir buvo pagrindinė to meto Lietuvos valstybės stuburas, pagrindinė jos atrama.Todėl, valstybei atsigavus, atsiradus gerbūviui iškilo būtinybė šiai gerbiamai visuomenės daliai pasistatyti reprezentacinį pastatą, simbolizuojantį jos statusą. Tai ir buvo atlikta 1935-1937m. – tuometinėje laikinojoje sostinėje Kaune, Adomo Mickevičiaus gatvėje, iškilo didingas, iki šiol nepraradęs savo estetinės vertės pastatas – KARININKŲ RAMOVĖ. Pabrėžtina, kad jis buvo pastatytas už pačių karininkų surinktas lėšas.
Pradžia buvo tokia – 1919m. liepos 23d. įsteigiamas Kauno įgulos karių klubas. 1924m. balandžio 30 d. krašto apsaugos ministro įsakymu klubas buvo pavadintas Lietuvos karininkų ramove. Šio originalaus, specifiškai lietuviško pavadinimo autorius yra mūsų kalbos patriarchas Jonas Jablonskis. Šis, visai nemilitaristiškai skambantis pavadinimas atspindėjo mūsų tautos požiūrį į karą – juk lietuviškas žodis „ginklas“ yra kilęs nuo „gintis“, tad ramovė, kaip atvanga nuo karo vargų, turėjo pabrėžti taikų tautos mentalitetą. Ramovės tikslas buvo suburti kariškius „į vieną šeimą, stiprinti jų karinę ir tautinę dvasią, puoselėti karo ir bendrajį mokslą, švietimą, sportą…“ Senoje sporto salėje prieškario metu vyko fechtavimo užsiėmimai. Daugiau ir plačiau ieškokite čia…
12 atsakymų į “Kendo karininkų ramovėje”
Parašykite komentarą
Tik prisijungę vartotojai gali komentuoti.
Laba diena Ričardai,
Labai grąžiai parašėte apie karininkiją bei Lietuvos kariuomenę. Norėtūsi žinoti ar ištikrųjų taip galvojate, kaip rašote? Ar nėra tai bandymas pataikauti būsimai auditorijai, kuri kaip žinia yra labiausiai patriotiškai nusiteikusi Lietuvos visuomenės dalis? Taip pat norėtūsi sužinoti kokie šio pristatymo tikslai?
Norėčiau pastebėti, kad šiuo metu karininkų ramovė yra skirta ne tik karininkams, bet ir ne karininko laipsnį turintiems kariams. Nežiūrint į tai, kaip supratau, pristatymas bus skirtas tikslinei auditorijai, t.y. karininkams.
Dėkoju. Pagarbiai.
Aurelijus Motiejūnas (Lietuvos kariuomenės majoras)
Laba diena, gerbiamas Aurelijau,
Pirmausiai norime padėkoti kaip žmogui už apsilankymą ir įrašą paliktą šiame tinklaraštyje, žmogui kuris praktikuoja kendo Kaune ne pirmus ar antrus metus ir yra Lietuvos kendo čempionato trečiosios vietos laimėtojas 2009 metais.
Matote Aurelijau, pažystamų rate nemažai Lietuvos armijos karininkų ir puskarininkių. Bendraudamas ir pažindamas juos, aš pritariu, kad tai labiausiai patriotiškai nusiteikusi mūsų visuomenės dalis. Taigi pataikavimui vietos neturime.
Esate Lietuvos armijos karininkas ir puikiai žinote Kauno įgulos ramovės istoriją, tikslus dėl ko ji buvo pastatyta ir puoselėta prieškario metu. Senoje sporto salėje, kuri yra išlikusi iki šių dienų, vyko ne tik sportiniai žaidimai su kamuoliu, bet ir fechtavimo užsiėmimai. Pristatymo tikslas supažindinti karininkus ir ne tik karinį laipsnį turinčius žmonėms su kovos menu kendo, kuris prieškario Japonijoje buvo dvasios ir kūno stiprinimo disciplina.
su derama pagarba,
Ričardas Žilaitis
Dėkui už atsakymą.
Jūsų tinklapyje, kaip ir kituose su kendo susijusiuose tinklapiuose apsilankau reguliariai, tik aktyviai nereiškiu savo nuomonės (bet žinoma ją turiu). Manau, kad du ar daugiau metų, kaip Jūs rašėte (nors puikiai žinote, kad praktikuoju keturis metus šį kovos meną, bet kuriuo atveju tai yra labai nedaug), kendo praktikos neleidžia man būti šios srities specialistu. Ko nepasakyčiau apie kariuomenę.
Tiesa labai įdomiai pateikėte informaciją apie kendo pasirodymą Krašto apsaugos vidiniame tinklapyje, t.y., kad Jūsų patirtis kovos menuose 30 metų ir kad išugdėte ne vieną Lietuvos čempioną. Tūlas pilietis nenusimanantis apie kendo ir nežinantis, kad kendo Lietuvoje skaičiuoja pirmą dešimtmetį, gali pagalvoti, kad tokie pasiekimai būtent Kendo srityje, nes žinutė susijusi su kendo. O tai be abejo daro įspūdį. Męs tokius ėjimus kariuomenėje vadiname Psichologinėmis Operacijomis (PSYOPS), o norėtūsi, kad būtų Informacinės Operacijos (INFOOPS)
P.s. Aš Lietuvos kariuomenės (ne armijos) karininkas. Armija yra tam tikro dydžio karinis vienetas, kurio Lietuvos kariuomenėje nėra, kita vertus šis terminas, mums Lietuvos kariams, turi neigiamas asocijacijas su Raudonąja armija.
Pagarbiai.
Aurelijus
Gerbiamas Aurelijau,
Aukštai vertinu Jūsų kaip karininko patirtį nuo 1995 metų, džiaugiuosi Jums įteiktais apdovanojimais ir 2005 metais suteiktu majoro laipsniu.
Sutinku su tuo, kad nesu kompetetingas armijos specialių operacijų terminuose, bet savo žiniomis Jūs užpildėte šią spragą. Dėkoju už tai.
Tikiuosi, kad Jūs nepraleisite progos aplankyti kendo pristatymą karininkų ramovėje, užduosite klausimus iš kur tie trisdešimt metų dvikoviniuose menuose ir kokie čempionai, tada aš su malonumu Jums atsakysiu.
Su derama pagarba,
Ričardas Žilaitis
Sveiki dar kartą Ričardai,
Po darbų ir treniruočių galima toliau pratęsti mūsų virtualų bendravimą.
Jūsų žinios apie mane nestebina. Taip aš esu pareigūnas ir viešas asmuo, jei dar ką nors domintų informacija apie mane, tai ją galite rasti čia:http://kariuomene.kam.lt/lt/kariuomenes_struktura/sausumos_pajegos/padaliniai/motorizuotoji_pestininku_brigada_gelezinis_vilkas/padaliniai_161/lietuvos_didziojo_kunigaikscio_algirdo_mechanizuotasis_pestininku_batalionas/vadovybe_1874/stabo_virsininkas_1875.html, taip pat panaršykite po minėtą tinklapį, gal ką nors sudomins tarnyba Lietuvos kariuomenėje (čia buvo reklama), tuo labiau, kad verslui šiuo momentu sunkios dienos.
Nelabai supratau, kodėl Jūs džiaugiatės man suteiktais apdovanojimais ir kariniu laipsniu? Manyčiau, kad Jums turėtų būti nei šilta nei šalta dėl to.
Jūsų pristatyme karininkų klube nepasirodysiu, kadangi esate gerai informuotas, tai turbūt taip pat žinote, kad mano dalinys tuo metu kaip tik turės karines pratybas. Taip pat nemanau, kad kendo pristatymo metu pamatyčiau kažko tokio ko esu nematęs ar to ko nežinočiau, nebent arbatos ceremonijos, kuri kolkas manęs nedomina (pasiliksiu tai ateičiai).
Kas liečia tų klausimų , kuriuos aš būčiau galėjąs užduoti, dėl Jūsų trisdešimties metų dvikoviniuose menuose ir išugdytų čempionų, tai aš nuoširdžiai net nekveščionuoju to ir žinau Jūsų patirtį ir net neabejoju, kad esate išugdęs ne vieną čempioną (matot Lietuva maža, tuo labiau Kaunas ir matyt Jūsų minėti pažįstami kariškiai yra ir mano pažįstami). Bet šiuo atveju aš kalbu konkrečiai apie kendo, nes pilietis perskaitęs Jūsų žinutę suprastų, kad Jūsų minėta patirtis yra būtent kendo, nors męs abu puikiai žinome, kad taip nėra ir, kad kendo Lietuvos čempionų Jūs išugdyti negalėjote, nes Jūsų klubas nėra Lietuvos kendo asociacijos narys ir Jūs bei Jūsų mokiniai (kuriuos aš labai gerbiu, nes dalį pažįstu) nedalyvavote 2008 ir 2009 m. organizuotose Lietuvos kendo čempionatuose. Galbūt Jūs dalyvavote Kyumeikan mokyklos organizuotose čempionatuose ir ten kažkokių pasiekimų turite, bet kad apie tai Jūsų tinklapyje nebuvo nei vienos žinutės (nemanau, kad tokią progą praleistumėte).
Tai tiek minčių iš mano pusės.
P.s. Jei reiks pagalbos dėl specifinių karinių terminų, duokit žinoti, visada padėsiu.
Pagarbiai.
Aurelijus
Laba diena gerbiamas Aurelijau,
Kaip matau Jums priimtinas bendravimas internetu, kurį negalite pakeisti į gyvą pokalbį dėl kažkokio nusistatymo prieš mane, tada pabandysiu atsakyti į Jūsų pastebėjimus čia.
Apie Jus kaip asmenybę mes planuojame skirti atskirą naujieną šiame tinklaraštyje. Su Jumis susisiektu mūsų tinklaraščio administratorius Karolis, jam daugiau galėsite papasakoti apie save, suteikti jam nuotraukų ne tik iš savo pagrindinės tarnybos bet ir iš gyvenimiškos aplinkos, pasidalinti savo išgyvenimai ir ateities siekiais.
Dėl ko aš džiaugiuosi Jūsų pasiekimais? Kad per savo jauną amžių tiek dau pasiekėte, pažinote ir šiuo metu savo darbe užimate štabo viršininko pareigas (tikriausiai jos yra aukštos visoje Krašto apsaugos sistemoje) turite sūnų ir žmoną. Gali būti, kad svaiginanti karininko karjera Jus iškėlė į tokias aukštumas, kad pamiršote aplinką kuri gyvena savo gyvenimą, bunda gamta, tirpsta sniegas, paukščiai sveikina saulę, šypsosi žmonės vienas kitam ir džiaugiasi vienas kito pasiekimais…
Na kas liečia mane – tai jei dar turite klausimų kaip ir minėjau atsakysiu į juos gyvai prie kavos puodelio, nes kaip suprantu, arbatos ceremonija kol kas nedomina ir ne tik dėl to, kad Jūsų dalinys turės karines pratybas per renginio dieną Ramovėje, bet ir kaip žmogui praktikuojančiam Japonų kovos meną parodo požiūrį į tai kuo užsiimate.
Dėl specifinių terminų, kaip ir minėjau, dar kartą dėkoju už tai kiek parašėtė.
Iki susitikimo gyvai.
su derama pagarba
Ričardas Žilaitis
Sveiki gerbiamas Ričardai,
Tai, ką jūs manote apie mano požiūrį į japonų kovos menus, yra jūsų teisė. Kad jais užsiiminėju, tai nereiškia, kad turiu valgyti sušius, gerti žalią arbatą ir užsiiminėti kaligrafija.
Dėl mano asmenybės, iš profesinės pusės galite naudoti mano pateiktą nuorodą, asmeninės informacijos niekada neviešinau ir neviešinsiu. Mano karjera visiškai nesvaiginanti, o pakankamai normali vadovaujantis Lietuvos kariuomenės standartais. Savo pareigų niekada nesureikšminau, nes tai toli gražu nėra viršūnė, kad ir mano amžiaus žmogui. Taip pat prašyčiau Jūsų nepereiti prie asmeniškumų, įskaitant mano šeimą. Mano pastabos išsakytos dėl Jūsų pateiktos informacijos dviprasmiškumo ir galimo neteisingo interpretavimo, o ne dėl asmeninio nusistatymo, kaip teigiate. O tai skirtingi dalykai. Tikrai neturiu jokio asmeninio nusitatymo prieš Jus.
Iki. Su pagarba.
Aurelijus
Sveiki, gerbiamas Aurelijau.
Nepažįstu Jūsų,bet paskaičius tokius komentarus vis tiek nutariau išsakyti mintis, kurios kilo beskaitant.
Visų pirma, tai nesupratau, kodėl jei žmogus rašo, kad jis 30 metų kovos menuose, tai Jums skamba kaip kad jis 30 metų Kendo. Keista, kai tokiam aiškiam pasakymui dar suteikiama ir kažkokia negirdėta reikšmė.
Antra, tarpukario Lietuvos karininkai, į kuriuos linkėčiau bandyti lygiuotis ir šiandieniniams kariškiams, tikrai pasižymėjo ne tik koviniais sugebėjimais, bet ir vidine kultūra, kurios kaip matau taip trūksta šiandien. Ir buvo pakankamai atsakingi, taigi manau, kad nebūtų drįsę rašyti su gramatinėmis klaidomis viešoje erdvėje.
Trečia, noriu paklausti, ar tikrai Lietuvos karininkai skatina abejingumą, ar tikrai visiems dėl kitų turi būti „nei šilta nei šalta“?
Ir pagaliau, gal kaip tik arbatos ceremonijos tyloje būtų galima paieškoti ir atrasti tas priežastis, dėl kurių kyla arogancija, pyktis ir nepakantumas kitokiam?
Atsiprašau, jei mano komentaras nuteiks nemaloniai, nuoširdžiai linkiu Jums sėkmės gyvenimo kelyje.
Labas vakaras gerbiama Valerija,
Dėl 30 metų man asmeniškai viskas aišku, bet (dar kartą) noriu pabrėžti, kad kitiems (kariškiams), nesusijusiems su kovos menais, gali kilti ir kyla įvairių interpretacijų ar klausimų.
Dėl gramatinių klaidų, pripažįstu, kad vidurinėje nebuvau labai pažangus lietuvių kalbos žinovas, o karo akademija tuo metu fokusavosi į karinių disciplinų mokymą. Todėl yra spraga ir dėl to man labai gėda. Savo ruožtu manau, kad ir pedagogas tokių klaidų neturėtų daryti, nes prieškario laikais jis buvo ne ką mažiau vertinamas už kariškį.
Karininkija tikrai neskatina abejingumo. Papraščiausiai suabejojau gerbiamo Ričardo nuoširdumu, nes tuo metu kai lankiau jo užsiėmimus mano profesiniai pasiekimai buvo labai panašūs, o džiaugsmo nemačiau.
Kas liečia aroganciją, pyktį ir nepakantumą, tai savo komentarais tikrai to nesiekiau ir labai atsiprašau jeigu Jūs susidarėte tokią nuomonę. Todėl nemanau, kad arbatos ceremonija man reikalinga dėl šių dalykų. Kita vertus manau, kad arbatos ceremonijai turi subresti, atsirasti vidinis poreikis, o lankytis joje dėl to, kad kiti lankosi ar kad tai madinga, nematau reikalo. Tikiu, kad anksčiau ar vėliau toks poreikis atsiras. Tada ir apsilankysime. O vaikščioti į pristatymus be jokio tikslo, būtų nesąžininga tiek savo tiek mokytojo atžvilgiu.
Jūsų komentaras tikrai manęs nemalonei nenuteikė, greičiau atvirkščiai. Dėkui už palinkėjimus. Sėkmės.
Pagarbiai,
Aurelijus
P.s. Dar kartą atsiprašau už gramatines klaidas, neabejoju, kad jų šiame komentare pasitaikė taip pat.
Laba diena,
Atsiprašau,bet skaitydamas komentarus po šiuo įrašu,susidarė įspūdis,jog didesnę dalį gyvenimiškų problemų žmonės yra linkę spręsti virtualioj erdvėj…Gaila,tačiau šiomis dienomis daug nesusipratimų (įskaitant Kendo),todėl iš savo pusės galiu tik paraginti sudalyvauti „Kovų Dienoje“ ir per keiko nuraminti ambicijas,išsiaiškinti nesutarimus ir galų gale praleisti gerą šeštadienio popietę kartu su Kendo…
P.S. Turiu ir Aš atsiprašyti už gramatines klaidas.Nesu Lietuvis todėl sunkiai sekasi rašyti bei kalbėti Vastybine kalba.
Su pagarba,
Gija
Virtuali erdvė tikrai kad labai pavojinga vieta skelbti nuomonę ir ypač nuoširdžią..nes asmuo nematantis asmens, o tiktai tuščia teksta perdėm lengvai gali pasiduoti įvairiem nedoriem prasimanymam ir neteisingom mintim kito asmens atžvilgiu. Tiesa turbūt ir dar viena galėtų būti pripažinta kaip bendra, kad yra milijonas ir tiek žmonių kurie kažkuriuo gyvenimo laikmečiu sustoja ties viena gyvenimo mintim ir lieka nepajudinami nei tiesų nei prasimanymų paikų. Bet reikia tikrai turėti mintyje, kad tiek pat milijonų žmonių keičiasi su kiekviena mintim.
s.p.s. Kalbant apie ambicijas…num, geriau jau su jomis kaipnors susitart prieš keiko praktika, nes paskui gali lūžti ir svetimas turtas ir svetimi kaulai X) naudingos kovos visiem ateisiantiem į bendra kendo praktiką.
Tai jau supratau, kad nuomonės reiškimas viešoje erdvėje nėra pats geriausias būdas. Kita vertus, internetas ir tokio pobūdžio tinklaraščiai prarstų prasmę ir taptų info board’ais.
Dėl ambicijų Karoli, tai sutinku su Jumis 100 proc.
Pagarbiai.
Aurelijus