Jeigu būtų reikalas apibūdinti IAIDO keliais žodžiais, tai buvimas čia ir dabar arba Zanshin. Lietuviškai gal netgi geriau būtų sakyti pasirengimas bet kam čia ir dabar. Tačiau kaip dažnai pasitaiko – ką japonai sugeba pasakyti vienu žodžiu europiečiams sunku išreikšti net vienu sakiniu. Kitais kiek gilesniais pastebėjimais IAIDO yra judantis dzen (čia net nebandysiu plėstis kas tai yra DZEN). Tačiau, kadangi mes, europiečiai, viską mėgstam įvilkti į konkrečią/logišką formą arba ieškom logikos visame kame, reiktų prie aukščiau minėtų apibūdinimų pridėti keletą sakinių…
Kaip žinia, Japonijos istorijoje visais laikais neeilinę reikšmę turėjo kardas. Kardas pirmiausia kaip ginklas egzistuoja nuo seniausių laikų, tačiau X-XI a. jis jau ir valdžios simbolis, dar vėliau priklausymo išskirtiniam Samurajų (karių, kovotojų) luomui simbolis, galų gale tai vienas iš Japonijos Trijų Šventų Brangenybių (kartu su Veidrodžiu ir Brangakmeniu). Maždaug XVI a. Tokugavų klanui suvienijus Japoniją prasidėjo vadinamas EDO periodas, su juo įsigaliojo taika. Todėl kardo vaidmuo pakito, baigėsi didesni ginkluoti susidūrimai tarp klanų, o su tuo – kardo kaip simbolio reikšmė išaugo. Samurajus jau ne taip dažnai dėvėdavo šarvus ir pilną ginkluotę, tačiau tuo pat metu būtų neįsivaizduojamas Samurajaus pasirodymas viešumoje be kardo. 
Tačiau, tam buvo ne vien tik simbolinė priežastis … tarp atskirų Samurajų, netgi grupių vis dar kildavo susidūrimai. Siekiant išvengt gėdos, įtvirtint statusą, pagaliau atkeršyti už kažkada patirtą skriaudą, netgi, šių laikų požiūriu, paprasta buitinė ar vietinės reikšmės politinė situacija galėjo peraugti į kruviną kovą. Teorinis ir praktinis tęsinys pirmadienį aštuntą valandą ryto…Šios dienos mintimis apie iaido pasidalino Robertas.