Buvau mokykloje stebėti vieno savo auklėtinio pasirodymą mokyklos estafečių varžybose. Vaikas parodė tai, ką galėjo, džiaugiuosi už jį. Rezultatai, kuriuos mačiau, vaikų nedžiugino, ketvirtadalis visų vaikų sėdėjo. Apie vikrumą, jėgą ir greitį nelabai yra ką kalbėti, bet visai nenustebino, kad iš septynių rungčių viena buvo krepšinio. Varžybų pavadinimas visiems gerai žinomas: „drąsūs, stiprūs, vikrūs“, todėl galima teigti, kad krepšinio išskyrimas jose- kitų sporto šakų diskriminacija.Turint omeny, kad pas mus norima primesti šį komandinį žaidimą kaip religiją, reikėtų tų žmonių paklausti- į ką lygiuotis vaikams, kai mūsų miesto komandos pralaimi pagrindiniuose susitikimuose, o jų sudėtyje kuo toliau, tuo mažiau lietuvių? Lyginti save su užsienio legionieriais ar žaidėjais, žaidžiančiais užsienyje? Susidaro įspūdis, kad mes ruošiame emigrantus jau nuo mokyklos suolo…Bet gal nereikia žiūrėti taip aštriai, jei vaikams patinka tai, ką jie daro, pagaliau juk smagu, nes jie vienas kitą palaiko kaip komanda, kaip klasė- net ir netikslaus bėgimo ar metimo metu nebuvo tokių, kurie koneveiktų vienas kitą, o tai geri ženklai, labai. Labiausiai reikia lenkti galvą prieš pradinių klasių mokytojas, kurios šioms imlioms galvoms turi būti rašymo, skaičiavimo ir judėjimo pavyzdys viename asmenyje, tuo pačiu būdamos diplomatais su aikštingais tėvais…Pagarba.