Viena vertus, sakoma, kad sportininkui, norinčiam „ko nors pasiekti sporte“, būtinas noras ar troškimas laimėti, nugalėti ar būti pirmam. Kitaip sakant, jis turi siekti pergalių. Kita vertus, sporto psichologai teigia, kad norėdamas gerai pasirodyti varžybose turi daugiau dėmesio skirti savo veiksmams, atlikimui o ne pergalei. Iš pirmo žvilgsnio toks pasakymas skamba kaip prieštaravimas – aš turiu galvoti apie pergales ir jų siekti, bet taip pat turiu negalvoti apie pergales ir sutelkti dėmesį į techninką ir veiksmus.
Pamėginkime šią painiavą išnarplioti. Tik prieš pradėdami norėčiau atkreipti skaitytojų dėmesį į tai, kad šiame straipsnyje kalbu ne apie vaikų treniravimą, o apie darbą su didelio meistriškumo sportininkais.
Visų pirma noras laimėti, užimti pirmąją vietą, būti geriausiam ir pan. yra be galo svarbus – tai kaip variklis, kuris verčia judėti pirmyn, daug treniruotis, stengtis tiek per sporto pratybas, tiek per varžybas. Jeigu aš noriu laimėti kokiose nors varžybose, treniruosiuosi, atsisakysiu vakarėlių su draugais, eisiu anksčiau miegoti, nes žinau, kad visų tų „gyvenimo malonumų“ atsisakau ne šiaip sau, bet tam, kad galėčiau įgyvendinti savo norus, o gal ir svajones. Remdamiesi naujausiais pasiekimų motyvacijos tyrimais psichologai sako, kad visiems geriausiams sportininkams budingas didelis noras pasirodyti geriau nei kiti, laimėti, užimti pirmąją vietą ir t.t.
Ne lipant kitiems per galvas ar sukčiaujant, bet treniruojantis ir išsiugdant reikiamas fizines bei psichines savybes ir įgūdžius. Tačiau jeigu noras laimėti ar pasirodyti geriau nei kiti yra tik vienintelis variklis, stumiantis pirmyn, toks sportininkas sporte išliks neilgai. Kodėl? Ogi, todėl, kad sportas visuomet susijęs ne tik su pergalėmis, bet ir su pralaimėjimais. Lina Vaisetaitė, psichologė, Vilniaus olimpinis sporto centras. Tęsinys eigoje.