Pirmoji praktika

Paskelbta

Pirmasis metų keiko

Šeštadienio oro sąlygos nestrukdė patiems atkakliausiems įveikti pūgos kilometrus ir Kačerginės vaikų sanatorijos sporto salėje naujus kalendorinius metus pradėjome tvirtu keiko. Pasibaigus praktikai, kieme kiekvienas bandėme atspėti kur stovi kieno automobilis paslėptas po sniegu. Vėliau pas Raimondą namuose mūsų visų laukė karšta arbata su medumi, lengvas užkandis, sriuba ir puikus vaizdas per langą į Nemuną. Sandros pastabos apie sveiką mitybą sudėliojo trūkstamus taškus būsimųjų metų darbo planuose. Paskutinis puodelis arbatos ir startas vėl į pūgos glėbį. Baigdamas rašyti šias eilutes, pašto dėžutę pasiekė laiškas:
Brangūs Draugai,
Esu tikra, kad galiu Jus visus taip vadinti. Ši diena tai tik patvirtino. Dėkoju, kad nepabūgote pūgos, ir dar kokios, ir apsilankėte Kačerginėje. Net ta valanda kelio nuo sanatorijos iki namu, kuri normaliu atveju susispaustų į 3 minutes  netbaidė. Tikiuosi, kad puodelis arbatos Jus sušildė ir visi laimingai grižote į namus. Esu Jums visiems labai dėkinga už šia dieną. Visada mielai laukiu Jūsų savo namuose.
Raimonda

sniegas 20090103063 sninga

Paskelbta

Kuo ypatingi tie metai?

atvirukasPrisimenant praėjusius metus negalima sakyti ar jie buvo geri, ar blogi. Visos trys šimtai šešiasdešimt penkios dienos buvo viena kitą papildančios. Kiekviena diena kaip kendo praktika, kasdieninis darbas ieškant teisingo kirčio…
Kuo ypatingi buvo praėjusieji metai,
Pirmiausiai galimybė susipažinti su daug naujų žmonių, kuriems buvo galimybė pristatyti kendo, „Bitė“, „L.E.P.A“, „SDG“, „Toyota“, „Lexus, „TMD“, „Terra media“ kompanijų darbuotojams, elektroninės muzikos festivalis „Tundra“, susipažinti su žmonėmis kurie praktikuoja kendo Vokietijoje, Taivanyje, Ispanijoje, Italijoje, Brazilijoje, Kanadoje, Šveicarijoje, Honkonge, Rusijoje, Kirgizijoje, Austrijoje. Susipažinti su tvirta moterimi iš Rygos Brigita – Baiba Krumina, kuri savo pačios pastangomis išmoko japonų kalbą, turi savo mokyklėlę, bei antrąjį kendo daną. Japonijos tradicinių menų dienoje vasaros stovykos studentams pristatyti kendo. Kartu su Lietuvos Kendo Asociacijos prezidentu Gerardu Ruku Nidoje dalyvauti  kendo popietėje. Pamatyti ir susipažinti su Suomijos, Japonijos, Kinijos, Pietų Korėjos ir Kazakstano šalių kultūra bei žmonėmis. Dalyvauti kaip žiūrovams Europos kendo čempionate Helsinkyje, bei Baltik Cup turnyre Gdynėje. Atlaikyti kartu su artimaisiai žmonėmis Lenkijos Kendo federacijos generalinio sekretoriaus Vitoldo Novakovskio mirtį. Sudalyvauti Kauno miesto M. Valančiaus gatvės gyventojų šventėje, būti Japonijos ambasados organizuojamo renginio dalimi, kaip ir tarptautinio „Heros“ turnyro Siemens arenoje.
Džiaugiamės mūsų pasiekimais ir pripažinimais,
Roberto ir Raimondos pirmuoju danu, Egidijaus pirmuoju kyu, Tado kovotojo dvasia. Vasaros stovykla su dešimčia vaikų sukarintame poligone…. Egidijaus gimusiu sūnumi liepos dvidešimt aštuntą dieną. Ramojaus vizito ir Arnoldo mėnesio gyvenimą Tokijo Kyumeikan Dojo. Raimondos naryste Japonijos arbatos ceremonijos asociacijoje. Ir dar dauk kitų džiaugsmų, kurie lydėjo mus visus šiuos praėjusiu metus.
Bet didžiausias pasiekimas yra visi Kyumeikan nariai ir visi tie kurie prisidėjo prie mūsų veiklos.
Su kiekviena iš Jų mes Jus supažindinsime jau artimiausiu laiku, kantrybės….o dabar,

Dėkojame Jums už praėjusių metų patirtį, už kelio kryptį, kurio padėjote mums laikytis.
Ateinantys, naujų galimybių metai,
Viena kryptis!
Vienas kirtis!

su derama pagarba Jums,
Ričardas Žilaitis

Paskelbta

Ištikimas šinai

shinaiKiekvienoje kendo praktikoje, jūsų rankose šinai (bambukinis kardas), kuris užtikrina kokybišką darbą užsiėmimo metu, su jo pagalba relizuojamos jūsų mintys iškeltiems  uždaviniams.
Bet kiekvienas ginklas ne tik turi dirbti, bet ir turi turėti atitinkamą priežiūrą.
Praktikos metu svarbu, kad šinai, būtų tvarkingas, dirželiai – nakajuji ir rankena – tsukagava nebūtų įplyšusi, išilga virvė – tsuru būtų pakankamai įtempta, bambukinės listvelės, neturėtų įskilimų ar būtų sulūžusios. Tvarkingas šinai, sveika praktikos vieta ir aplinka!
Šinai iki mūsų dienų atėjo iš šešiolikto amžiaus, kada Samurajai savo praktikoje naudojo kardą be aštrios briaunos – habiki ir bambukasmedinius kardus – bokuto, bet dėl didelių traumų ir vieno ir kito buvo apribotas naudojamas kovose. Mokyklos turėjo ieškoti išeities. Išbandyta buvo ne viena medienos rūšis, vėliau apsistota prie bambuko. Iš pradžių buvo naudojami vientisi, vėliau surišti, bet ir tada jie nedavė reikiamo efekto. Uždavinys buvo padaryti kardą kiek įmanoma lengvesnį, patvaresnį ir lankstesnį. Galiausiai buvo skeltas bambukas ir padalintas į kelias dalis ir surištas, vieta rankenai atstojo odinis kapšelis – dėklas naudojamas iš arklio arba karvės odos, kuris aptraukė bambukinio kardo dalis. Rašytiniai šaltiniai skelbia, kad šinai buvo sukurtas Samurajaus Kamiizumi Isenokami Nobutsunos.vienuolis Su šiuo Samurajumi siejama viena istorija, kada apylinkėse vienas psichiškai nesveikas žmogus pagrobė vaiką ir užsidarė klėtyje su kardu rankose. Kamiizumi nusiskuto galva, paėmė iš moters dubenelį su dviem ryžių paplotėlias ir apsimetęs vienuoliu nuėjo iki klėties. Išviliojo ligonį ir išvadavo vaiką. Šį epizodą vėliau savo filme „Septyni Samurajai“ panaudojo Akira Kurosava. Bet gryžtame prie šinai. Jo konstruktyvas nepasikeitęs yra iki šių dienų kaip ir priežiūra bei asmeninis pasirinkimas. Bet apie tai jau sekančiame rašinyje.

Paskelbta

Nepabandęs nesužinosi

Lietuvoje rengdama arbatos ceremonijas, Raimonda neretai susiduria su išankstine nuostata: „Mes – ne japonai, mums tai nepriimtina“. „Tikrai nesame japonai. Tačiau pamatę, kaip ruošiama arbata, skeptikai nuomonę dažniausiai pakeičia, įsitikina, kad jiems ritualas suteikia ramybės“, – pasakoja pašnekovė.
…Grįžtant prie pojūčių. Kaip minėta, arbatos ceremonija duoda peno arba padeda išvalyti žmogaus penkis pojūčius. Žiūrėjimas į kaligrafijos ritinėlį ar garbingiausioje patalpos vietoje – tokonomoje – stovinčią gėlių kompoziciją ikebaną suteikia peno regėjimui. Uodžiant smilkalų kvapą, išsivalo uoslė. Klausantis vandens kunkuliavimo arbatinuke, čiurlenimo pilstant, – klausa, liečiant ceremonijos metu naudojamus indus, – lytėjimo organai. O arbatos skonis išvalo gomurį. Visa tai kartu sudėjus, skaidri tampa mintis. Todėl žmogus kuriam ruošiama arbata, turėtų tiesiog žiūrėti ir klausyti, skanauti ir mėgautis. Beje, ceremonijos dalyvis taip pat turi mokytis, kaip paimti puodelį, pasukti, kaip padėkoti meistrui. Svečiams leidžiama tyliai pasikalbėti, tačiau dvi temos draudžiamos: tai – ligos ir pinigai.

Arbatos ceremonijos eiga:

1. Įnešami indai, arbata. Viskas sustatoma tiksliai tam tikrose vietose.
2. Nusilenkiama (meistras nusilenkia svečiams, svečiai meistrui).
3. Karštu vandeniu ir šluotele sušildomas puodelis.
4. Į puodelį įberiama arbata (du maži bambukiniai šaukšteliai).
5. Užpilama karštu, bet jokiu būdu ne verdančiu vandeniu (puse samtelio).
6. Plakama bambukine šluotele, kol susidaro puta. Jei puodelis šiltas, o vanduo – tinkančios temperatūros, puta susidaro labai greitai.
7. Arbata patiekiama svečiui.
8. Kai arbata išgerta, išplaunamas puodelis, nuvalomas šaukštelis.
9. Viskas vėl sudėliojama į tam tikras vietas ir nustatyta tvarka išnešama iš patalpos.

Teksto autorė: žurnalistė Jolanta Vaitiekūnienė. Žurnalas „Moteris“

Paskelbta

Plaka miltelius

Arbata į Japoniją atkeliavo iš Kinijos, ją maždaug prieš aštuonis šimtus metų atvežė budistų vienuolis. Per ceremoniją ruošiama matcha rūšies arbata, miltelių pavidalo, šių spalva – skaisčiai žalia. Prieš skinant lapelius, arbatkrūmiai dviem savaitėms uždengiami ir slepiami nuo tiesioginių saulės spindulių – taip išlieka gaivi spalva ir susidaro daugiau žmogaus organizmui naudingo chlorofilo (jis gerina kvėpavimą, naikina blogą kvapą, yra naudingas turintiems virškinimo problemų) Nuskinti lapeliai garinami – taip slopinama fermentų veikla, vyksta oksidacija. Lapelius surūšiavus, pagarinus ir galiausiai sutrynus į miltelius, lieka tik 10 % procentų derliaus. Netinkamai laikoma matcha įgauna rudai žalią atspalvį ir šieno kvapą, kartu praranda gydomąsias savybes. Pradėtą pakuotę reikia laikyti šaldytuve, uždarytame inde.
Kavos detalės: arbatos į puodelį pilama tiek, kad būtų galima išgerti trimis su puse gurkšnio. „Beje, labai mandagu paskutinį gurkšnį sušliurpti. Buvau prisiskaičiusi, kad ši arbata neskani ir karti. Tačiau man šis skonis labai patinka. Žinoma, jei reikėtų išgerti daug, kokį arbatinuką, gal jau taip skanu nebebūtų“, – svarsto Raimonda.
Privalumai: tokioje arbatoje daug vitaminų A, B, C, E, K, mineralų, o beta karoteno – keturis kartus daugiau nei morkose. Dzenbudistų vienuoliams, ši arbata padėjo iškęsti ilgas meditavimo valandas, neužmigti ir išlikti žvaliems. Beje, matcha kaip gydomoji priemonė išgarsėjo proziškai – kai nuo sunkių pagirių padėjo atsigauti vieno aristokrato sūnui…
„Mano mokytoja, nors ir garbingo amžiaus, yra nepaprastai žvali, guvi, šviesaus proto. Arbatos per dieną ji išgeria nuo dviejų iki šešių puodelių. Veikiausiai tai ir yra jos žvalumo paslaptis, – svarsto mokinė.

Paskelbta

Popietė su sado ir kendo

belvilisTurėjome garbės būti kartu su tvirtu TMD kolektyvu. Šiame puikių žmonių rate kiekvienas sau atrado sado ir kendo. Kiekvienas sau leido pabūti tuo kuo jis norėjo būti. Ypatingai Linai, kuri savo veržlumu stebino ne tik visus susirinkusius, abi Renatos ne tik panašiais vardais bet ir mintimis, Mindaugas su Alvydu savo jėga, kuri peraugo vėliau į minties greitumą, Indra savo susikaupimu, Gintaras uolumu, Virga jaunatviškumu, Eglė ieškojimu, Džiugas išlaikymu iki paskutinės kovos ir Dainius, fiksavęs visus nukrypimus nuo dėmesio centro… Taip pat didelė padėka visiems susirinkusiems kurie prisilietė prie senosios Japonijos istorijos ir pabuvo nors trumpai jos dalimi mūsų krašte. Fotografija dalyviams tikrai bus pažystama, tai Belvilis.

Paskelbta

Dziudo čempionės

merginosŠiandien Vilniuje pasibaigė Lieduvos Dziudo Federacijos komandinės taurės varžybos. Moterų grupės finale rezultatu 5:0 nugalėjo Kauno dziudo klubo RYTO SAULĖ (ASAHI) komanda (trenerė Lolita Dudėnienė) įveikusi Panevėžio RISTIES klubo merginas. Kaip trenerė Lolita minėjo, – „Ačiu už pagalbą pasiruošime, manome, kad ir Kendo mums labai padėjo!“ Kyumeikan sveikina merginas su dar viena pergale ir linki sveikatos sekančiuose susitikimuose ir ne tik ant tatamio!

Paskelbta

Daugiau nei arbata

Ši ceremonija (japoniškas pavadinimas „sado“) nėra tik arbatos ruošimo ir gėrimo procedūra, tai – su dzenbudizmo filosofija susijęs gyvenimo būdas, skatinantis mėgautis paprasta, kulia akimirka. Ritualas moko bendrauti tyloje, dėkingai priimti ruošiamą gėrimą, tinkamai už jį padėkoti ir nusilenkti.
Ceremonija gali trukti visą pusdienį. Arbatos ruošimas ir gėrimas – jau paskutiniai etapai. Prieš tai svečiai apžiūrinėja sodą, užkandžiauja, geria sakę, per pertraukėles kalbasi. Iki arbata pradedama ruošti, susirinkusieji grožisi aplinka, indais. Ceremonijos vyksta kamerinėje aplinkoje, todėl į jas kviečiama nedaug žmonių, rekomenduojamas skaičius iki aštuonių.
„Pora valandų ruošdamas arbatą, pavargsti ir fiziškai, ir emociškai, nes reikia susikaupti, visi judesiai privalo būti tikslūs. Kita vertus, apima labai geras jausmas, kai galvoji apie žmogų, kuriam tą arbatą ruoši, kai įdedi visą širdį“, – patirtimi dalinasi Raimonda. Ceremonijos metu naudojami moliniai indai ir bambukiniai įrankiai. Šių dekoras ir meistro apranga turi atitikti metų laiką: pavyzdžiui, sakurų žiedai dera pavasarį, o santūresnis piešinys – žiemą. Beje, tas, kuris ruošia arbatą, neturėtų dėvėti papuošalų ar daryti to lakuotais nagais, nes reikia vengti visko, kas blaško dėmesį.