Kas ta arbatos ceremonija? „Tai iškilminga ceremonija, ji rengiama, pavyzdžiui per krikštynas ar kitą šeimos šventę. Jei niekas iš šeimos narių nemoka, specialiai kviečiamas meistras, – pasakoja Raimonda. O meistras gali būti ir vyras, ir moteris: beje, atlikti šimtmečius gyvuojantį ritualą dailiąjai lyčiai leista palyginti neseniai – tik XIX amžiaus viduryje. Anksčiau tai buvo tik vyrų privilegija.
Raimondos žodžiais arbatos ceremonija yra europiečiams nelengvai suvokiama bendravimo forma: pagarbus bendravimas ramioje ir tylioje aplinkoje. Senovėje į arbatos namelį net karingieji samurajai nesinešdavo savo kardų. Ši nedidelė, maždaug šešių kvadratinių metrų patalpa įprastai stovėdavo sodo gilumoje. Joje specialiai būdavo įrengtos žemos durys, kad kiekvienas įžengusysis, nesvarbu kokios kilmės, žemai nulenktų galvą.
Arbatos namelio link vesdavo akmenuotas takelis, imbolizuojantis gyvenimo kelią, artėjimą tiesos link, kai svarbiausias yra ne rezultatas, o pats ėjimas. Prieš žengiant į vidų, derėdavo nusiplauti rankas specialiame inde ir taip simboliškai apsivalyti nuo žemiško purvo bei neramybės.
Šiais laikais ankštai gyvenantys japonai neturi galimybių įsirengti specialaus arbatos namelio, todėl ceremonijos rengiamos kambaryje, išklotame tatamiu, tokie yra daugelyje būstų. Kita išeitis – keliauti pas arbatos meistrą, nes jis visada turi tam skirtą vietą. Tęsinys seka…
Kukli akimirka
Jolanta Vaitiekūnienė, sudėjo į kelis žurnalo „Moteris“ puslapius, arbatos ceremonijos aprašymą. Tie kurie neturi galimybės įsigyti paskutinio šio žurnalo numerio, tekstus su pasakojimo autorės leidimu pateiksime čia. Taigi malonau skaitymo.
Arbatos ceremoniją japonai perėmė iš kinų ir ją ištobulino, suestetino. Šis ritualas skirtas penkiems pojūčiams – skoniui, uoslei, klausai, regėjimui ir lytėjimui – išvalyti. Žinovai ceremoniją apibūdina kaip vieną savo prigimties ieškojimo, pažinimo per tylą, ramybę, kasdienybės grožį kelių. Juo einantieji pirmenybę teikia metaforai, simboliui, vaizdiniui.
Atvedė kovos menas
Kaunietės Raimondos Strazdienės kelias iki japoniškos arbatos ceremonijos link prasidėjo nuo kendo treniruočių. Šio Rytų kovos meno meistrė pavasarį, antrąkart viešėdama Japonijoje, mėnesį praleido Tokijuje. Tačiau miesto matė nedaug: beveik visą laiką mokėse arbatos ceremonijos. Lietuvę sutiko priimti Jamada Kimiko, ši ceremonijos meistrė buvo atvykusi į Lietuvą, per Japonų kultūros dienas. „Mokytoja gyveno manuo namuose Kačerginėje. Tada pirmąkart gyvai pamačiau arbatos ceremoniją, ji man pasirodė labai graži,“- pasakojo Raimonda.
Atsiverti nepuola
Anot pašnekovės, jai susidarė įspūdis, kad japonai nelabai noriai priima mokytis užsieniečių, nors garsiai apie tai nekalbama. „Jie labai renkasi žmones, kad šie iš japonų tradicijos nepadarytų to, ko nėra“, – sakė Raimonda.
Beje, apie kalbą, mokytoja ir mokinė viena kitą suprato puikiai, nors garbingo amžiaus japonė angliškai nešneka, o Raimonda japonų kalbos pradėjo mokintis visai neseniai. „Man buvo labai didelis išbandymas, nes kalbą stengiausi perprasti iš mimikos, judesių, žvilgsnių“, – prisimena pašnekovė. Pamokos kasdien trukdavo iki šešių valandų, Raimonda mokėsi individualiai, o kartais – su savo tautos paveldą studijuojančiomis japonėmis. „Klaidinga manyti, kad arbatos ceremoniją išmano kiekvienas japonas. Tai, ko išmokau aš, – tik pagrindai“, – sako lietuvė. Ji supranta, kad mokymasis yra porcesas, o įgūdžius galima tobulinti visą gyvenimą. Raimonda šmaikštauja, kad turi tai patvirtinantį dokumentą – Didžiosios Japonijos arbatos ceremonijos asociacijos sveikinimą pradėjus mokymosi kelią, kuris nelygu koks požiūris į būtį, niekada nesibaigia arba baigiasi kartu su žmogumi.Tęsinys seka…. Fotografija Liudo Masio.
Vartojimo kultūra, „Kauno diena“
„Kauno dienos“ priede, išspaudinti dienraščio žurnalisto Dariaus Selenio surinkti pastebėjimai iš Arnoldo kelionės į Dodžo pasakojimo:
Architektas Arnoldas Asauskas Japonijoje miegojo sporto salėje ant dviejų čiužinių, valgė ryžius, pigesnę nei mėsa žuvį, krabus, makaronus. Kendo mokykloje po treniruotės salę, „dodžą“, plaudavo visi kartu. Lietuvis ugdė pagarbą, darbštumą, mokėsi suvokti savo silpnąsias ir stipriąsias savybes ir daug kalbėjo su japonais. Jie – japoniškai, jis – angliškai arba lietuviškai. Tačiau vieni kitus suprato.
Mėnesį asketiškai gyvenęs ir į savęs ugdymo filosofiją paniręs kaunietis nepamiršo, kad yra architektas. „Ten nėra dviejų vienodų pastatų, – pasakojo jis apie įspūdžius iš Tokijo. – Visi namai – kokybiški ir užbaigti.“ A.Asauską sužavėjo vidutinio socialinio sluoksnio japonų dviaukščiai.
Timpt, timpt. Kažkas čiuptelėjo architektą už rankovės. A.Asauskas atsigręžė, už nugaros – būrys mokinių. Mandagūs, iškart atsiprašė už trukdymą. Akyse – prašymas. Galima? Arnoldas nusišypsojo ir atsakė į jiems rūpimus klausimus. Japonų vaikams buvo įdomu, iš kur atvykęs europietiškų bruožų vyras, ką jis jau aplankė jų šalyje. Japoniukai tam buvo pasirengę: pasaulio žemėlapis, senosios Japonijos sostinės Kioto šventyklų nuotraukos.
Elektronikos ir komforto įrangos prifarširuoti šildomi unitazai, pirtyse įrengti kaitros nebijantys skystųjų kristalų televizoriai… Japonų kasdienybės detales, liudijančios technologijų triumfą, A.Asauskui padarė įspūdį. Tačiau jis išvydo ir kitą technologijų eros pusę. Fotografija daryta Arnoldo...Straipsnį kviečiame skaityti kaunodiena.lt tinklalapyje.
Savaitgalis
Šeštadienis, viena diena iki sekmadienio ir antroji diena kendo praktikos mūsų bičiulių dziudo čempionių Raimondos, Aušros, Giedrės, Ugnės, Laimos ir trenerės Lolitos. Džiugu buvo pamatyti sugryžusias Sandrija su Vilte iš Afrikos žemyno, Amandas ilsisi po vakarinio skrydžio…Tadą po ilgos pertraukos, apsigydžiusį didelę dalį traumų. Taip pat dalyvavusius treniruotėje du „Heros“ turnyro žiūrovus, kurie laimėjo kendo treniruotes, tai Andriukėną Jona ir Skirčkovą Petrą, kurie pirmą kartą laikydami rankose kardą ieškojo greitų sprendimo būdų prieš iškeltus uždavinius…Visiems kitiems, kuriems aplinkybės lėmė būti namuose, darbe, kelionėse, linkime ramaus savaitgalio. Sekanti kendo praktika laikinojoje sostinėje antradienį dvidešimt penkiolika.
Kalėdinė šventė Kyumeikane
Šiandien Kyumeikan vaikai susitiko su Kalėdų Seneliu. Bet prieš tai, visi vaikai susirado nemažai naujų draugų, nes vienoje vietoje susitiko Kauno ir Kačerginės jaunieji kendokos. Kartu atlaikė pirmąsias užduotis ir žaidimus dalyvaudami kartu su savo tėveliais. Tarpduryje pasirodžius mūsų svečiui iš Tolimosios Šiaurės vaikai sutiko jį su dideliu džiaugsmu. Eilėraštukus sakė net ir tie kurie patys juos sukūrė, mįsles užduotas vaikų kartais įmindavo net mamos. Dovanos, dovanos, dovanos. Laikas praėjo labai greitai, Kalėdų Senelis atsisveikinęs su mūsų vaikais išvažiavo aplankyti kitų gerų vaikų, mes pasilikome visi su vienu sisitarimu iki kitų metų…įsiklausyti į viską per du kartus.
Mindaugo fotografijų paroda
Savo kelionės metu į Japoniją iš dešimties tūkstančių fotografijų, Mindaugas atrinko trisdešimt vieną ir savo darbus išstatė klubo „Combo“ patalpose. Kaip interneto dienraščiui kaunoaleja.lt Mindaugas sakė, kad nuotraukose 
užfiksavo tokią Japoniją, kokią matė. Ir tikrai, žiūrint nuotraukas susidaro įspūdis, kad kiekviena iš jų nukelia mus į ta laiką, kada buvome visi tenai…Tokijo metro, užkandinė, siauros gatvelės, senasis Kiotas, geišos…šinkansenas ir Kendo keiko. Turite galimybę, būtinai aplankykite parodą „Combo“ klube, per ateinančias tris savaites. Tikimės, kad rasite laiko bent vieną fotografiją aptarti su savo artimu ir patys įvertinti Mindaugo gebėjimą ne tik laikyti rankose šinai.
Ketvirtadieno praktikoje dziudo čempionės
Kendo praktikoje dalyvavo Kauno Dziudo klubo Asahi sportininkės. Daugkartinė Lietuvos dziudo čempionė, tarptautinių dziudo turnyrų nugalėtoja Raimonda Gedutytė jau antrą kartą dėsis šarvus ir rankose laikys kardą. Praeitų metų rugpjūčio gale, besiruošdama Pasaulio dziudo čempionatui mergina kendo įtraukė į savo pasiruošimo čempionatui programą. Ketvirtadienį, kartu su Raimonda praktikoje dalyvavo ir Ugnė Grabažytė – Lietuvos jaunimo rinktinės narė Tarptautinio dziudo jaunimo turnyro trečiosios vietos laimėtoja, Laima Zimbaitė – Lietuvos jaunimo čempionatų ir pirmenybių prizininkė, Giedrė Šileikaitė – Lietuvos dziudo rinktinės narė, Lietuvos Jaunimo čempionatų nugalėtoja, Aušra Ščerbinskaitė – Lietuvos pirmenybių prizininkė, Tarptautinių pirmenybių prizininė, Justina Macijauskaitė – Lietuvos jaunučių čempionė, Lietuvos dziudo žaidynių prizininkė. Kartu su merginos kendo praktikoje dalyvau ir jų trenerė Lolita Dudėnienė. Foto nuotraukoje darytoje daugiau nei prieš metus pirma iš kairės: Raimonda Gedutytė.
Kyumeikan Combo klube
Po rytinio keiko visi nuvykome į klubą „Combo“. Erdvi salė puikiai paskirstė visus susirinkusius šimtą dvidešimt žmonių: vaikus su tėvais ir seneliais, vyrus su savo moterimis ir atvirkščiai. Visi stebėjo tiesioginį vaizdą iš Tokijo Kyumeikan Dojo, Artūro ir Algimanto pastangomis, Sensėjus perdavė linkėjimus visiems susirinkusiems. Po trumpos įžangos apie pačią Kyumeikan Kendo pradžią Lietuvoje, perėjome prie Dodžo idėjos pristatymo visiems. Tomas supažindino visus su laisvalaikio paketais įmonėms ir vaikams. Dalius, Egidijus, Diana, Algimantas, Mindaugas, Aldevinas, Julius, Rokas ir Laurynas pasidalino prisiminimais apie praėjusius metus kartu su Kyumeikan’u. Vaikai dalyvavo priešimo konkurse „Mano svajonių Dodžo“, kurio darbų vertintojas buvo Dodžo architektas Valdas Barvainis. Jis iš visų 28 darbų atrinko 8 šio vakaro darbus, už kuriuos vaikai gavo tikras japoniškas dovanas. Likusieji dalyviai savo prizus turės atsiimti gruodžio 12 dieną Kačerginėje. Beje visi vaikų darbeliai sudėti šioje nuorodoje (spustelėkite čia). Dar kartą dėkojame visiems susirinkusiems šią dieną. Dėkojame Japonijos Ambasados antrąjam sekretoriui ponui Haruhiro Tsunašimai už vizitą į mūsų maža šventę. Kartu ypatingai dėkojame ir Mindaugui, kuris padovanojo būsimam Dodžo savo trisdešimt vienos fotografijos parodą „Harmonija“ sudaryta iš kelionės įspūdžių po Japoniją. Paroda šiuo metu pirmą kartą demonstuojama „Combo“ patalpose, pirmąjame aukšte. Kviečiame atvykti visus…dar šiais metais.