Pirmoji praktika

Pirmadienis, Tokijo, Itabashi Kyu, čia kiekvienas išlaikė jam iškeltas užduotis. Kyumeikan kendokos iš Japonijos, Kazakstano, Hong Kongo, Rusijos ir Lietuvos tvirtai atlaikė šią dieną. Šeštą ryto kėlimasis, praktika nuo septynių, devintą startas į egzamino vietą, egzaminai, šventė, tvarka, poilsis, antradienio diena, trečiadienis vėl praktika….

Kyumeikan dojo pasiruošimas egzaminams vyksta pilnu tempu. Aleksas Čanas iš Hong Kongo atvyko pasiruošti ketvirtam danui, Nikolajus iš Jekaterinburgo laikys pirmąjį kiu, Kiu San iš Taivanio gryžo su kendo čempionato trečios vietos sertifikatu. Taip pat laukiama kendokų iš Kinijos, Kazachstano. Arnoldas toliau gilina savo žinias dojo gyvenime ir praktikoje.

…išklausęs mokymų apie aštuoniolika didžiųjų narsumumo ir mažųjų narsumo nuostatų, jų neužsirašinėjo ir nesistengė įsiminti, jis jas visas užmiršo. Atsidūręs tikrąjame mūšyje, jis veikė klausydamas vidinio postumio… visko ko buvo išmokęs virto nuosava išmintimi…Hagakure, ištrauka iš dešimtojo skyriaus.
Gera aplinka, puikūs žmonės, viskas ko reikia geram savaitgalio keiko….

Šiandien kartu su Kačerginės Kyumeikan vaikais darėme kendo praktika. Kartu nusikėlėme visi į Japoniją prieš keturis šmtus metų. Sužinojome daugelio žodžių prasmę. Susipažinome ir sužinojome vieni apie kitus daug daugiau. Džiugu buvo stebėti besitengiančius Urtę, Kristupą, mažiausią Audrutę ir Elizą, nenustygstančius Dominyką su Mykolu, rimtuolius Igną, Kristupą ir Gabrielę, visada besišypsančią Simą, susikaupusią Aistę, greituolius Paulių ir Simą, ramuolius Akvilę ir Lauryną. Visi pradeda pasiruošimą pirmąjam savo kiu egzaminui, pirmam rimtam susitikimui su kendo, kaip ir Kalėdų šventės su Kauno Kyumeikan vaikais.

Kendo vyksta įprasta savo vaga, tik skirtumas tas, kad kaip jums jau minėjau, nėra tos vidinės jėgos, energijos, kurią buvau čia atsivežęs. Kendo kata, iaido jėgų užtenka, bet pagaliukai, ir tuo labiau ji-geiko, keiko, vis sunkiau sekasi. Dingo greitis. Gal dėl to, kad atlikdamas judesį nuolat galvoju, kaip jį teisingai atlikti, kaip ištiesti rankas, kaip išlaikyti laikyseną. Galiausiai per keiko norisi viską daryti gražiai, o čia mėgstama pasistumdyti; iš pradžių ir pats taip dariau, tai nėra labai sunku, bet tuomet kendo keiko tampa grubus, toks stumdymasis, ir kiek po to galvojau, ar yra prasmė tokiose grumtynėse? Juk ir pats Sensėjus aiškina vis tuos pačius principus, kaip ir Kaune visada pabrėždavo, bet kai tik ateina laikas kovai, visi kažkaip juos užmiršta. Nors stiprūs ir didelę patirtį turinys kendokos labai lengvai ir gražiai kovoja. Su jais labai malonu kautis, jei tik pasitaiko tokia galimybė. Čia būnant, pats kendo man vis labiau įgauna filosofinę prasmę, ypač kai pabandžiau iaido. Iaido užpildė manyje daugelį tuščių baltų tarpų. Supratau, kad iaido nėra kendo ir kendo nėra be iaido. Ir pats iaido pradeda vis labiau patikti – kaip ir viskas, ko esmę pradedu suprasti ir pažinti. Šiaip kendo yra dar labai daug kur tobulėti, dirbti, pildyti savo spragas – tai ilgas darbas. Svarbiausia, kad čia būdamas nors truputį  pažinau ir pajutau kendo dvasią ir esmę.

Tarptautinis Bushido turnyras „Heros“ tapo išbandymu ne tik Lietuvos kovotojams, bet ir Kyumeikan vaikams. Lietuvos Bushido federacijos kvietimu Simonas, Ignas, Justas, Julius, Oskaras, Eliza, Kristijonas, Benas ir Mykolas stojo prieš  daugiau nei keturių tūkstančių turnyro  žiūrovų minią. Pirmas kartas visada lieka pirmuoju kartu, ilga kelionė vieniems be tėvų, didžiulė arena, generalinė repeticija, žiūrovų, laukiančių kovų ringe, šurmulys, šviesos efektai, muzika, ugnis ir laikas eiti į sceną….įsivaizduokime save jų vietose, kai vyriausiajam kovotojui – dešimt, o jauniausiam – šešeri… Renginio vedėjas jau kviečia kovotojus į sceną, viskas! Vaikai eina į persirengimo kambarį, patys nusiima šarvus, keikogi ir hakamas, ruošiames namo. Vėl kelionė atgal, autobusas ir šiltas, jaukus tėvų sutikimas. Turime pagirti šiuos vaikus, jie tikrai yra drąsūs, nes jie – Kyumeikan vaikai.

Tai tiek pačių šviežiausių ir naujausių įspūdžių. Pats Tokijo miestas milžiniškas ir kas dieną jame klaidžiojant gali atrasti vis kažką naujo. Bet jei atvirai, mane vis mažiau žavi tas slampinėjimas. Taip, pamatyti tikrai yra ką, bet po tokių kelionių grįžti vos bepavilkdamas kojas. O dar tie jų metro baigia nuvaryti į neviltį. Kiek važiuoju namo, tiek niekada nenuvažiuoju iš pirmo karto. Kad ir vakar, atrodo, pagaliau laimingai gražiai persėdau per visus metro ir galiausiai atsisėdau į paskutinį numerį, o jis, pasirodo, važiuoja tiesiai į depą, paskutinę stotelę, aplenkdamas visas kitas. Vos neap…….. iš pasiutimo. Taip norėjosi padaryti ką nors labai labai bloga. Nes tie važiavimai metro atima labai daug laiko ir be galo vargina. Oras tvankus, karštas, pastoviai reikia persėdinėti, ieškoti, klausinėti, kur į kurį atsisėsti. O pas juos kai kurios stotelės po tris-keturis lygius. Žodžiu, metro yra tikras košmaras. Ir kai pagalvoju, kad vėl reikės ryt jais važiuoti, man iš karto nuotaika sugenda. O pamatyti dar tiek daug reikia.
Po truputį pratinuosi ir prie japoniškos aplinkos.. Šiame rajone, kur gyvenu, radau vieną netoli esantį supermarketą, panašų į Maximos parduotuves, galiausiai vietos virtuvė tikrai įvairi ir skani. O jų delikatesai, tai pirštus galima apsilaižyti! Kartais vietoje pietų prisiperku visokių bandelių, riestainių ir juos sukertu. Šiems saldumynams aprašyti reikia jau atskiros temos..

Iaido – tai jau atskira sritis, kuri man buvo visai nepažįstama. Net ir dabar man dar labai daug neaiškumų. Bet kaip ir minėjau turiu tris nerealius garbaus amžiaus mokytojus, kurie savaitgaliais ateina į dojo praktikuoti iaido. Pats vyriausias iš jų, Sensėjus, ir globoja mane, aiškina, tiesa japoniškai, kaip reikia atlikti katas. Teoriškai jau moku atlikti keturias ilgąsias katas, bet iš tiesų prie jų dar dirbti ir dirbti… jei kalbėti apie manuosius iaido mokytojus, tai apie kiekvieną reikėtų pakalbėti atskirai. Pats vyriausias ir tikriausiai garbingiausią vietą užimantis Sensėjus viskam vadovauja, jis veda užsiėmimus, duoda patarimus. Tai Jis ir parodo bei paaiškina, kaip reikia atlikti vieną ar kitą katą. Kitas Sensėjus, taip pat labai garbaus amžiaus, mane labai nustebino ir sujaudino, kai per užsiėmimus atidavė vieną iš savo keliasaugių. O ką reiškia treniruotis be jų, tie kurie tai žino, manau mane puikiai supras. Ir jis po to lyg niekur nieko darė katas, kur reikia atsisėsti, keltis.. o skausmas, bent jau man, kaip pradedančiajam, tikrai didelis, netgi labai.. o jo veide nė raumenėlis nesudrebėjo, nors jo vienas kelias buvo be keliasaugio. Lenkiu prieš Jį savo galvą ir išreiškiu prieš jus visus Jam savo didelę pagarbą. Ir Jis pats prieidavo ir nebyliais judesiais parodydavo, kaip ir ką reikia daryti. O dar labiau nustebau, kai Jis padavė savo iaido kardą, o pats iš manęs paėmė medinį bokeną. Man tai tiesiog neįsivaizduojamas dalykas, kaip Meistras gali dalintis savuoju kardu su mokiniu! Nerandu žodžių, kaip išsakyti tai, ką jaučiu. Toks Meistro gestas yra be galo kilnus.. Jis ne tik pasidalija savuoju keliasaugiu, bet ir duoda praktikavimuisi savo kardą. Tai labai kilnus poelgis.
Kitas, trečiasis Sensėjus Tadžima San, kuris buvo atvažiavęs ir į Lietuvą (Kauną bei Nidą), mane mokė stovėdamas šalia ir liepdamas kartoti visus judesius, kuriuos jis darydavo. Tai labai palengvindavo katų įsisavinimą. Šiam Sensėjui taip pat reiškiu gilią savo pagarbą. Tęsinys ryt…