Pirmoji praktika

Kaip ir žadėjau, iš karto po treniruotės sėdu jums rašyti. Kadangi turiu mažai laiko, skirto internetui, stengsiuosi būti konkretus ir rašyti glaustai.
Šiuo metu esu po geros valandos non-stop keiko. Tempas didelis, bet jis labai priklauso nuo priešais tave esančio oponento meistriškumo. Šį kartą oponentai buvo lygiaverčiai ir kiek stipresni. Nors šio vakaro metu Sensėjus spėjo paaiškinti nemažai niuansų ir nurodyti dažniausiai mano daromas klaidas. Kad jų darau, nujaučiu ir pats – kai prasideda kova, visos mintys, mąstymas kažkur išgaruoja ir lieka tik tavo patirtis. O kadangi aš jos turiu dar nedaug, klystu gana dažnai. Todėl jaučiu,  kad tokiam dalykui kaip keiko dar nesu pasiruošęs, bet po truputį pratintis prie to tikrai reikia.
Visos praėjusios savaitės treniruotės buvo panašios, kaip ir pas mus.. pirma dalis katos, po to pagaliukai, po to dži-geiko ir galiausiai kartais būna kelių stipriausių kendokų keiko. Tik šį vakarą kiek kitoks buvo ritmas. Iškart po katų perėjome prie keiko. Šiaip tai yra įdomu, bet kaip minėjau, čia labai reikalingas tam tikras įdirbis, tam tikras juodu darbu įgytas meistriškumas. Priešingu atveju, labai jaučiasi ir matosi tiek tavo, tiek priešininko silpnosios vietos ir klaidos. Galiausiai keiko, manau, reikia subręsti kaip kendokai. Arba tarp pradedančiųjų turi būti kiek kitoks keiko, ne toks rimtas, kažkas panašaus į tai, ko mokina mus Kaune. Šiandien sužinojau, kiek daug keiko yra niuansų, kuriuos reikia žinoti ir mokėti. O kai atsistoji jų nežinodamas, tai ir gauni nuo visų taškų. Bet tai yra tikrai naudinga patirtis, ypač kai pats Sensėjus šalia taiso tavo ar oponento klaidas. Taip ir mokaisi stebėdamas kitus…
Taip… šio vakaro keiko padarė didelį įspūdį. Gaila, kad neteko išbandyti jėgų su labai stipriais čia praktikuojančiais kendokomis. Būtų labai įdomu patirti jų kirčius ir patirti juos tokioje kovoje, nes kai stebėjau juos ankstesnėse treniruotėse, jie pliekiasi, jei taip galima išsireikšti, labai kietai su greitais ir stipriais kirčiais. Vieno tokio kendokos kaklas po treniruotės nusiėmus šalmą buvo visas mėlynas nuo kraujosruvų. O žmogus nieko, šypsosi… O per kovą mačiau, kokia įtampa buvo jo akyse.

Praeitą penktadienį Tokijo Kyumeikane vaikams buvo įsimintina diena, visi gyveno stovyklos nuotaikomis. Sensėjus išskleidė palapines Dojo, užkurė ugniakurą, vaikų tėvai paruošė vaikams skaniausius ryžius kari ir iki pat vėlyvo vakaro vaikai turėjo visokiausių užsiėmimų, miegoti susiruošė tik po vidurnakčio…

Jei padaryčiau išvadas iš treniruočių, jos būtų tokios: 1. japonai tolerantiški ir dėmesingi savo partneriui, 2. japonai negaili patarimų, nors to mažiausiai iš jų galima tikėtis, 3. labai išryškėjo asmeniniai trūkumai, tiksliau nežinojimas kai kurių dalykų, kuriuos galbūt pavyks bent kiek pataisyti. Nors iš kitos pusės, tai nieko čia blogo nematau – paprasčiausiai dar neatėjo laikas tų žinių įsisamoninimui, manau Kaune tam skirsiu nemažą dėmesį. Nes kaip padariau per pirmą treniruotę išvada, čia geriausiai važiuoti jau tobulinti tai ką išmokai. Tada galima kaip lygus su visais daugiau mažiau vienodame pajėgume kartu treniruotis. Na, bet dar daug treniruočių priešakyje, gal pavyks per šį trumpą laiką suprasti ir perprasti tai, ko dar visai neišmanau. Labai to norečiau…
Tai tiek trumpai šviežiausių įspūdžių iš Tokijo Kyumeikan. Labai maloniai nustebino Sensėjus, įteikęs Kyumeikan Dodžo pasą. Na o visa kita – nauji įspūdžiai, kurių rasi čia kiekviename žingsnyje. Nors kazkodel truputi ilgiuosi Lietuvos. Tokijus milžiniškas miestas ir čia be galo daug informacijos, kuri kartais džiugina bet kartais ir slegia. Šį miestą pradedu po truputį suprasti. Kol kas apžiūrėjau tik artimiausius užkaborius, kitom dienom lysiu giliau į šias betono, plytų ir stiklo džiungles. Įdomi architektūra, be galo įdomus žmonės… viskas be galo įdomu..Didelelis ačiu Ričardui, Robertui, Egidijui už patarimus duotus prieš čia atvažiuojant. Jie padeda lengviau prisitaikyti prie esamos aplinkos.

Toliau sekė dži-geiko. Štai čia pasirodžiau blogiausiai. Buvusieji kendokos stiprūs ir kas svarbiausia greiti. O greičiu pas mane nekas – kartais, o tiksliau dažnai atrodydavo, kad kojos visai manes neklauso ir vos, vos pajuda. Na už tai ir gavau pagal nuopelnus – galva svimbia kaip kiauras puodas. Beja, netokie tie ju kirčiai ir lengvi, tiesa, tik kai kirsdavo men visa kita net nesijausdavo – žinai, kad padarytas kirtis, bet nieko neskauda. Bet užtat galva, galva… ne veltui jie taip bandė ten man košės įkrėsti, kad nors ka prisiminčiau.
Vieną įdomų dalyką pastebėjau – per treniruotę jie ne iš karto visi susirinko, o kiekvienas taip, sakykim, vienas paskui kita. Paskutinės pasirodė dvi merginos. Vaje, vaje, kaip gražu – visos balta apranga, tokios nedidukės ir smulkutės, kad net baisu ranka pakelti. Su viena teko susiimti. Gerai ji mane aptalžė ir do, ir men net nesuskaičiuosi kiek nuo jos gavau. Bet vistiek smagu buvo… Dar buvo vienas prancūzas – stiprus kendoka ir aišku, vietiniai, garbaus amžiaus japonai, jie irgi kaip reikiant su mano galva padirbėjo, bet visai kitaip, nei kiti, iš jų jautėsi didelį tolerancija ir pagarba priešininkui ir jie negailėjo patarimų, kai vis ir vis suklysdavau. Gaila, kad negaliu paminėti jų vardų, nes juos taip sunku iš karto įsiminti, ypač kai jie ištariami japoniškai. Na, bet čia jau mano bėdos. Tęsinys vėl rytoj…

Pirmas Arnoldo ištartas sakinys prieš pusę metų apie kelionę mėnesiui į Kyumeikan Dojo, buvo tik pirmas sakinys. Dabar jis išsipildė. Žmogus padarė sprendimą ir šiandien trečioji Arnoldo diena Tokijuje. Džiugu už tokį jo apsisprendimą, palaikome jį visi kiekvieną minutę. Pirmieji laiškai, pirmieji įspūdžiai..
Pagal japonų papročius, mėnesio paskutinės savaitės I – adienis yra išeiginė diena. Tiesa, nežinau, ar tai aplamai tokia šventė, ar tik tai galioja dojo. Na, bet kuriuo atveju, ši taisyklė buvo irašyta Sensėjaus sudarytame tvarkaraštyje ir ji skamba kaip /last Mondey every month National holidays/. Bet Sensėjus pasakė, kad šį vakarą bus specialus keiko, tad jam morališkai ruošiausi nuo pat ryto. Gerokai prieš 19 val. po truputį pradėjo rinktis garbūs kendokos. Nors nei vieno nepažinojau, jie elgėsi be galo maloniai ir draugiškai. Treniruotę pradėjome nuo katų. Čia jie negailėjo patarimų, taisė klaidas, kurių tikrai nepavyko išvengti, o kai kurie katų elementai buvo man dar nežinomi. Kai kiek apšilome pradėjome visi daryti paeiliui visas penkias katas. Buvo gražus gestas, nes pasakiau, kad moku tik tas penkias katas. Kaip nekeista, bet skirtingai nuo namų, Kauno dojo, čia viskas ėjosi labai lengvai ir tai tik pasiruošimo dėka. Tik dabar supratau ir pamačiau kaip gerai, kad per treniruotes gauname reiklumo ir atidumo. Savo vidumi jaučiau, kad tai davė gerų vaisių. Tęsinys rytojaus dieną…

Tokijo Kyumeikane viešėjo Estijos parlamento atstovas ponas Ken Marti Vaher, savo įtemptame darbo vizito į Japoniją grafike radęs laiko kendo praktikai. Keiko metu estas parodė savo kovinę dvasią, kurią teigiamai įvertino Kubo Sensėjus. Po treniruotės buvo aptartos galimybės propaguoti Japonijos kultūrą mūsų kaimynų krašte.

Mokyklų atostogų metu treniruotės vaikams vyksta Ąžuolyno sporto ir sveikatingumo centre, sporto gatvė 3, Kaune. Antradienį ir ketvirtadienį laukiame Jūsų 16 valandą.

Įvyko antrasis japoniškų kovos menų festivalis. Renginį atidarė Japonijos Ambasadorė Mijoko Akaši. Kauno džiudo klubo auklėtiniai supažindino visus susirinkusius su džiudo istorija ir dabartimi. Kyumeikan pristatė iaido ir kendo pamatus. Aikido savo energija privertė suabejoti gravitacijos dėsniais. Karate Kyokušin klubas „Saulės ženklas“ savo plačioje programoje supažindino su žmogaus galimybėmis. Festivalio baigiamąjį žodį tarė Japonijos Ambasados antrasis sekretorius Haruhiro Tsunašima, smagu buvo girdėti lietuvišką žodį ištartą japono, kaip ir šiems garbingiems žmonėms žiūrėti į Japonijos šalies kultūros propagavimą mūsų krašto žmonių. Dėkojame ambasados asistentei kultūros reikalams Gabijai Traškaitei, kuri nenuilstančiai tiesia bendravimo tiltus tarp kovos menų organizacijų.