Pirmoji praktika

Atrodo, kad apie mūsų krašto istoriją žinome daug, kol gidas nepradeda pasakoti ir visas dvi valandas nedrįsti užduoti klausimo, kuris galėtų pertraukti žmogaus pasakojimą ir nukirsti minties tėkmę. Tai atsitiko Trakuose.
Susirinkome ir sėdę į autobusą išvykome pagal programą „Lietuvos Didžiųjų Kunigaikščių keliais“. Trakai, Kęstutis, Vytautas atrodo klasikinės temos ir kas gali čia būti naujo?
Tas pats kelias, tos pačios lentelės ir nuorodos. Istoriniai paminklai viskas įprasta. Bet…
Pirmoji pažintis su Senaisiai Trakais, vieta kur gimė Vytautas, išlikę gynybiniai grioviai, pylimai, tvora ir bažnytėle, kurią saugo Lietuvos TSR lentelė. Miestelėnai skubantys iš Šv. Mišių prie savo automobilių, belaukiantys kunigo, kuris šventina jų keturačius pagalbininkus. Įprastas ir kasdieninis gyvenimas. Gaila, kad nepelnytai užmiršta nuo TSR laikų šį ypatinga vieta. Tikriausiai laukia savo šeimininko.
Toliau vėl tas pats kelias, lentelės, miestas Trakai, bažnyčia ir gido laukimas. Esame pripratę ir su išankstine nuomuone laukiame žmogaus, kuris paruošęs frazes: pažiūrėkite į kairę, dabar į dešinę ir taip toliau. Vaikai aplankė visas įmanomas parduotuves, tėvai išgėrė savo kavos puodelius. Na kur ta mūsų gidė?
Priešais ateina jauna mergina, kuri pasipuošusi neįprastai rūbais, eina link mūsų susitikimui sutartos vietos. Čia Jūs iš Kauno? Mano vardas Vilma, šiandien būsime kartu su jumis visas dvi valandas. Žmogus galvoja, ką mes veiksime Trakuose tas dvi valandas ir dar autobuse? Jo mintis gali išsklaidyti tik atsakymas iš išorės, mes vaikščiosime po Senąją Lietuvos sostinę! Tada žmogus mato, kad mergina nusiteikusi rimtai ir iš karto eina prie reikalo. Na ką, pirmoji lankytina vieta šv. Mergelės Marijos aplankymo bažnyčia, Vytauto paveikslas. Išgirstama apie pirmąją pradinę mokyklą Trakuose valdant Vytautui. Kas toliau? Vis dar žmogus stebi gidę ar taip gali būti? Na taip, einame toliau. Šv. Jono Nepomuko statulėlė prie vandens, kaip ir riba tarp krikščioniško miesto ir musulmoniško miesto dalies, einame link žemutinės pilies tvoros fragmentų saugomų stoginių, toliau pantoninis tiltas vedantis į pusiasalį, kuriame specialiai yra įrengti pažintiniai takai. Laukia Birutės kalnas su savo gražia legenda aukštutinės pilies vietoje. Trumpa poilsio minutė ir einame link Karaimų namų kur prasideda pasakojimai, kurie dar labiau sustiprina pasididžiavimą mūsų Didžiuoju Kunigaikščiu Vytautu, jo valdymo stiliumi. Vytauto diplomatija ir tolerantiškumas lėmė palankumą kitų tautų, kurios statydindavo mūsų Kunigaikštį šalia savo dievų. Karaimai net savo statytuose namuose turėdavo tris langus, kurie išeidami į gatvę turėjo reikšmę – vienas langas priklauso Vytautui. Turime kuo didžiuotis ir į ką lygiuotis. Toliau mūsų kelionėje sekė reprezentacinė pilis saloje, apie kurią jau kiekvienas iš jūsų galite pasakoti ir pasakoti. Negaišiname jūsų laiko…
Atsisveikinę su Vilma iki kito karto, tęsiame pasakojimą nuo vietos, kur sustojome išbandyti karaimų kybynų, būtent kybynų. Trakuose stovi Karaimų gatvelėje namai, kurie rekonstruoti pagal tuometines tracijas. Čia gyvena žmonės, kurie savo kilmę sieja su senaisiai karaimais. Jie mūsų vaikams parodė ir leido išbandyti patiems pasigaminti kybynus, iškepę juos ir suvalgėme taip greitai, kaip tik galėjome.
Žinote, kaip atsirado kybynai su mėsa? Iškilo klausimas, kaip išlaikyti šiltą mėsą karaimų kariams kurie saugojo pilį? Mėsą įvyniodavo į tešlą ir kepdavo. Būdami užeikite pas juos, nuoroda čia: Kybynlar
Pasistiprinę, aplankėme ir Užutrako dvarą. Iš susidariusios nuomonės prieš tai, na dvaras bus kaip dvaras. Po to kaip pamatėme… Laimonas palygino įspūdį su įspūdžiu Italijoje. Jei kas nebuvote, aplankykite ir šią vietą su vaizdu į Trakų pilį.
Po aštuonių valandų maratono vaikai jau ieško būdų kaip greičiau atsidurti autobuse, pakeliui užsukame į Anapriškių parką, labirintas sudomina vaikus, bet ištemptos virvės jau laukia kito vizito į šiuos kraštus. Net ir ledai vaikus neįkvėpe naujiems žygiams. Tai leidomės jau ir namų link. Dėkingi esame žmonėms, kurie rado ir įgyvendino šią jaunimo programą, kurios metu mes galime atrasti savo kraštą iš naujo.
Vaikščiodami po šias vietas žmogus gal ir gali pagalvoti, vėliau įsigilinti į tuometinius laikus bei palygintume juos su šių dienų žmonėmis. Tikriausiai mes pasigestume Vytauto valdymo metodų, kada žmogus turintis turtus juos parodydavo statydamas visuomeninius pastatus savo miestuose… Arba senosios Lietuvos didikų dinastijos grafų Tiškevičių veiklą, kurie savo idėjomis skatino švietiejišką gyvenimą paprastiems mūsų krašto žmonėms. Kiek dar turime pavyzdžių, kurie nepelnytai pamiršti mūsų dienų ritme?
Sekanti ir paskutinė mūsų programos ciklo dalis – Kaune. Sekite internetą, jei manote, kad žinote viską apie savo gimtajį miestą.

Trečiadienio ir penktadienio dienomis užsiėmimai vyksta salėje, kuri randasi Kauno „Tekstilinių Paslaugų ir Verslo mokykloje“, Karaliaus Mindaugo pr. 11. Užsiėmimų pradžia: vaikų grupė nuo 6 iki 15 metų – 17.30 val., vaikučių grupė nuo 4 iki 6 metų – 18.30 val., suaugusių grupė nuo 19.30 val. Patogus susisiekimas pačiame miesto centre, erdvi automobilių parkavimo vieta.

2012 metais nauji nariai Kaune priimami sausio 13, vasario 10, kovo 16, balandžio 13 dienomis. Kviečiame registruotis pirmąją Kendo praktikai elektroninio pašto pagalba: kendo@kendo.lt

Vilniuje Kendo praktika vyksta antradieniais ir ketvirtadieniais suaugusiųjų grupėje nuo 19.30 val. Lazdynų laisvalaikio centro II aukšte, kovos menų salėje. Patogus privažiavimas, erdvi automobilių parkavimo aikštelė.

2012 m. nauji nariai Vilniuje priimami sausio 12, vasario 09, kovo 15, balandžio 12 dienomis. Kviečiame registruotis pirmąją Kendo praktikai elektroninio pašto pagalba: kendo@kendo.lt

Rugsėjo pirmoji, savotiška starto linija vaikams. Pirmokėliai didelėmis akimis ieškos savo tėvų žvilgsnio, kai juos lydės vyresniųjų klasių moksleiviai, skambant pirmąjam skambučiui. Kaip juos ramins ir jie tuo netikės. Kada atsisės į pirmąjį savo suolą, šalia pasidėję gėles ir nežinos kada įteikti jas mokytojai. Gal būt čia bus nauji draugai, kurie kartu ateis ir susės visai netoli manęs ir bus ištikimi, kaip ištikimi yra mūsų tėvams likę klasės draugai. Viskas pirmąjį kartą, kuris nepasimirš nei po penkerių, dešimties, trisdešimties, o gal net ir penkiasdešimties metų. Pirmas skambutis, pirmoji mokytoja, pirmoji pertrauka, pirmoji meile…
Vėliau laikas bėgs dar greičiau. Seni klasės draugai, tas pats suolas prie lango, ta pati lenta, tas pats vaizdas per langą, namų darbų dar daugiau, Kendo praktika, futbolas, krepšinis, savaitgalis, atostogos, stovykla, rugpjūčio paskutinė diena ir vėl į mokyklą.
Rugsėjo pirmoji jau įprasta diena. Tie patys veidai, patikrinti draugai, patikima kuprinė, tas pats sąsiuvinys, nuolatinis maršrutas, slapti takai ir susitarimai, gal net ir automobilis. Gal parūkome? Ne, aš sportuoju. Tu ką, juokauji? Ne! Jau artėja vasaros pabaiga.
Rugsėjo pirmoji, jau? Laikas bėgte bėga, visai čia pat baigiamieji, matyti finišo tiesioji. Toliau baigimo pažymėjimai, rankų paspaudimas, įtvirtinti susitarimai, išvyka, bučiniai…
Pirmasis barjeras įveiktas, o, dar vienas, tik nesuklupti, svarbiausiai nesuklupti, buvo rugsėjo pirmoji? Aukštasis baigtas, ką viekti? Airija? Amerika? Afrika? Kinija? Japonija? Lietuva?!?
„Aš toks pats mažas buvau kaip ir tu, stovėjau čia ir žiūrėjau į tas pačias žalias duris, girdėjau tą patį skambutį, tikriausiai ir kaspinas tas pats…“, – sako mažąjam pirmokėliui tėvelis. Eik, nežiopsok, suklupęs atsistok ir vėl kelkis ir eik toliau.

Sekmadienį, rugpjūčio 28 dieną, oro temperatūra buvo vidutiniška, dangus šiek tiek pasidebesavęs lyg rengtųsi lynoti.
Septyniolikiese, neskaitant vairuotojo, autobusu išvažiavome į Gudulinę. Kas nežino, ši vieta keletas kilometrų už Maišiagalos važiuojant senuoju Ukmergės keliu link Širvintų. Atvykome maloniu akiai kaimo keliuku, šen ten juosiamu išlakių klevų ir ąžuolų. Autobusą palikome tankumynėje, tuo sukeldami nemenką dalies vietinių gyventojų susidomėjimą. Pasukome grupele į Kukaveičio plynaukštė, kur stovėta kadaise ,tryliktame amžiuje Maišiagalos pilies, vienos iš gynybinės Vilniaus žiedo medinių pilių. Vaizdas aplink panoraminis – tolumoje matyti žaliuojančios vaizdingos apylinkės. Šioje suplotoje kalvoje, kaip manoma remiantis daugybe pagrįstų duomenų, palaidotas Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas. Apžvelgę apylinkes, prisimename Algirdo valdymą, jo žygius, politiką ir Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės išplėtimą, sustiprinimą, grįžtame link autobuso, kur mūsų laukia vietinė valstietė su anūke, vairuotojo nuraminta, kad čia tikrai ne giminės atvažiavo apžiūrėti susigrąžintų nuosavybėn apylinkių laukų. Moteris nuosekliai išdėsto DLK Algirdo spėjamas ir numanomas palaidojimo aplinkybes. Atsisveikiname ir jos parodymu, nuvykstame į šalia esančias plynaaukštės papėdėje Turlojiškes, kur šilelyje sustojame ties stendu, žyminčiu pilkapius. Čia viduramžiais žmonės aktyviai gyveno, todėl kultūrinis sluoksnis gausus, daug pilkapių, žyminčių intensyvų ūkinį gyvenimą ir prekybą Maišiagalos priepuolyje.
Toliau greitkeliu Vilnius – Panevėžys lekiame į sostinę, kertame ją nesustodami ir pasukame Minsko plentu Medininkų link. Dzūkijos vaizdai pro autobuso langus atrodo didingai. Kalvos tai kalvos! Miškai tai miškai! Medininkų pilis šalia senojo Minsko plento. Išsiskiria savo dydžiu. Tai pati didžiausia istorinė LDK pilis Lietuvoje. Masyvios ir storos sienos, kvadrato formos vidiniame kieme ko gero sutilptų visas pulkas raitelių su šarvais ir ietimis. Pilis restauruojama ir nemenkai pasistūmėta į priekį. Atstatytas didysis pilies bokštas, restauruojamas vidinis bastionas. Palengva apeiname link pilies galinės sienos, iš kurios atviros vietos palypėjus galim apžvelgti visą vidinį pilies kiemą. Apsauginiai grioviai šalia pilies nors ir apleisti, tačiau dar pakankami gilūs, kad būtų galima palyginti, kokių jų būta prieš šešis – septynis šimtus metų, pilies gyvavimo apogėjų.
Nors ir pažymėtą rodyklėmis, nesenai buvusį aukščiausią Lietuvoje Juozapinės kalną, vos ne 293,60 m aukščio virš jūros lygio, surandame tik nuklydę į vietinę sodybą ir pasiklausę vietinės merginos kelio. Kadangi Medininkų aukštuma ir taip pakankamai aukštai iškilusi, Juozapinės kalnas atrodo lyg nedidelė kalvelė, tačiau nežiūrint to gausiai lankomas autoturistų. Malonu širdžiai, kai stovint šalia kalną žyminčio akmens, ant kurio vaikų apsuptyje sėdi mokyklos narys Algirdas, šios kelionės talismanas, praslenka visureigis su lietuviška trispalve vėliavėle… Kiek toliau, įpiečiau matyti geografų išmatuotas šiuo metu aukščiausias kalnas Lietuvoje, pavadintas Aukštoju. Jo aukštis – 293,88 m, tačiau nuo Juozapinės jis atrodo tarytum kauburėlis.
Dardam autobusu toliau, palei valstybės sieną. Padvarionys, Turgeliai, Akmenynė. Masyvios kalvos, dideli laukai, asfaltą keičiantys ilgi žvyrkelio ruožai. Reikia skubėti į Norviliškes, į kurias nuo Medininkų arti 80 km. Nukirtę kampą nuo Akmenynės, išlendame netoli Stakių į kelią Nr. 104 „Šalčininkai – Dieveniškės – Krakūnai – valstybės siena“. Ir iš karto pasieniečių postas, darniai kratantis visus iš Baltarusijos važiuojančius benzino „mulus“. Priėjęs pasienietis paklausė kur važiuojame ir ar turime asmens dokumentus. Atsakymas – į Norviliškes ir turime viską, ko reikia Lietuvos (Europos sąjungos) pasienyje su šalia dunksinčia Baltarusija, patenkina pareigūną ir mes toliau lekiame geru asfaltu link Dieveniškių. Kraštovaizdis miškingas. Pušynai, eglynai, pievos, dirbami laukai, gatviniai kaimai – ledynmečio nepaliesta pietų Dzūkija, mįslingas Lietuvos lopšys. Pravažiuojame Stakius, Poškonis, Šimašius. Gatviniai kaimeliai palieka įspūdį dar tebegyvos kaimo bendruomenės. Reikia neužmiršti, kad pavyzdžiui Poškonių apylinkė Šalčininkų rajone lietuviškiausia – čia tebegyvena apie 55 procentus lietuvių. Dieveniškėse apsukę ratą apie keturkampę miestelio aikštę pasukame žvyrkeliu link Rudnios. Apskritai Dieveniškių maišas – taip vadintina Šalčininkų rajono dalis iš visų pusių apsupta Baltarusijos teritorijos ir ties „maišo kilpa“ tesanti 3 km pločio, yra Dieveniškių istorinis – etnografinis draustinis ir bet kokia nauja statyba čia ribota. Todėl kraštovaizdyje matome užkonservuotus gatvinius kaimus – dzūkiško kaimo puošmenas. Dar už 10 km iš pamiškės (greta vos už puskilometrio – valstybės siena) išnyra Saulėnai. Sukame dešinėn – dar į vieną kyšuliuką, Pravažiuojame dar du kilometrus pro Norviliškių laukus ir Norviliškes. Ir štai išnyra tolumoje ant kalnelio Norviliškių pilis. Už jos Norviliškių medinė bažnytėlė, kavinaitės, apjuostos valstybės sienos iš visų pusių. Neįtikėtina vieta, šviečianti ramybe ir unikalumu. Pati pilis 16-o amžiaus statybos, pastatyta rytprūsių pirklio Šorco savo mylimajai. Prieigose mūsų laukia vienuolis, bent jau taip prisistatęs, kuris ir pradeda vesti ekskursiją po pilį ir jos išorines valdas. Pradedame klausytis susėdę už didelio stalo pagrindinėje salėje pirmame aukšte. Trumpa pilies statybos, istorijos, pilies rekonstrukcijos istorija, apžiūrime pirmajame aukšte buvusią biblioteką ir kylame į antrą aukštą, kuriame dabar įrengti kambariai svečiams. Pilies romantika su vienuolio pasakojimais apie vaiduoklius verčia įdėmiau apžiūrėti kambarius. Viskas atrodo subtiliai įrengta ir įdomu, nors kelios kelionės dalyvės suabejoja ar visur norėtų pasilikti nakvoti. Nusileidžiame į rūsį, kuriame jau dengiami stalai organizuojamiems pietums, apžiūrime buvusią pirtį. Pilaitė daili ir jauki. Kieme, papėdėje įrengtas akmenimis grįstas prūdas, matyti perspektyva. Apeiname dar kol kas nerestauruotą vartų bokštą, kuris ateityje prisikels, ir dar apvaikščioję šią unikalią vietelę, sėdame į autobusą ir grįžtame kitu – asfaltuotu keliu į Dieveniškes.

Apžvalgos būdu, neišlipdami iš autobuso pervažiuojame etnografinį Žižmų kaimą, ir leidžiamės Šalčininkų link, pakeliui užsukdami į taip pat etnografinį, valstybės saugomą Poškonių gyvenvietę.
Kultūrinė dalis baigta. Lekiame pro Šalčininkus, Jašiūnus, Rudninkus, Pirčiupį, Paluknį, Rūdiškes į Trakus, kur „Senojoje kibininėje“ mūsų laukia užsakyti stalai visai grupei. Dabar negaliu prisiminti viso žinomo posmelio, tačiau perfrazuojant galima taip pasakyti – lekia gerklėn linksmai ilgi kaip strėlės kibinai. Po sočių pietų mūsų dar laukia karstymosi, laipiojimo ir skriejimo lynais pramogos Ąžuolynės pramogų parke, Krakės kaime, prieš Aukštadvarį, Trakų rajone. Maždaug dvi valandos laiko besikarstant medžiais ar beskriejant metaliniais lynais prabėga nepastebimai.
Kaune buvome beveik prieš dešimtą vakaro, sukorę iš viso beveik 500 kilometrų.

Šeštadienį, rugpjūčio 27 dieną, Kaliningrade (Rusija), įvyko atviras Kaliningrado Kendo čempionatas. Petras Kazlauskas šiame čempionate iškovojo I vietą. Kovoje dėl medalio, Petras nugalėjo visus priešininkus. Finalinėje kovoje su pajėgiu kovotoju iš Rusijos Vladimiru Ogorodnikovu atstovaujančiu Maskvos „Šiogun“ Kendo klubą, lietuvis laimėjo kovą efektingu kirčiu per ranką, tuo išlaikydamas įtampą iki pat kovos galo.
Dar viena Petro pergalė šiame čempionate kartu su Aleksėjumi Voronovu, Vladimiru Ogorodnikovu jungtinėje Sankt Peterburgo, Maskvos ir Kauno komandoje, laimėti visi susitikimai ir iškovota bendra I vieta.
Nuoširdūs sveikinimai!

Ketvirtadienio popietę mūsų kendokos vyko į Egidijaus Dragūno naujo energetinio gėrimo vaikams „Sel Dragoon“ pristatymą, jame supažindinome renginio svečius su Kendo.
Egidijus Dragūnas žiniasklaidoje dažnai pristatomas kaip kontraversiškas asmuo, o jo kitoniškumui dažnai suteikiamas neigiamas atspalvis, dėl ko vėliau pats Egidijus tampa visuomenės apkalbų centru. Mūsų pažintis su šiuo žmogumi visai kitokia. O kitokia ji todėl, kad atvirkščiai nei kiti mes neteisiame ir nesprendžiame kas bloga o kas gera, mes priimame visus žmones, kuriems artima tai kuo gyvename mes patys. Egidijus jau seniai yra Kyumeikan mokyklos draugas, o jo mintys artimos mums ne tik kaip pavieniams asmenims, bet ir kaip žmonėms praktikuojantiems Kendo. Egidijus vienas iš nedaugelio žinomų Lietuvos žmonių, kuris aktyviai užsiima pagalba artimui. 2011 metais šis jaunas žmogus įkūrė savo vardu pavadintą paramos fondą. Šis fondas jau padėjo ne vienai Lietuvos šeimai. 120 000 litų šio fondo pinigų jau skirta Vilniaus universiteto vaikų ligoninei. Ne vieną kartą būtent Egidijaus ir jo komandos dėka buvo suteikta pagalba pavieniams sergantiems vaikams, pagalba, kurios negalėjo ar nenorėjo suteikti nei valstybė, nei kiti asmenys. Šioje vietoje reikėtų paminėti, jog SEL vokalistas prisideda prie paramos fondo ne tik suteikdamas savo vardą, bet ir atiduodamas savo uždirbtus pinigus, kuriuos galėtų naudoti asmeninėms reikmėms. Pagalba vaikams, kurią teikia šis dainininkas, tai pirmiausia pagalba mūsų visuomenei ir visai šaliai, ir tai labai artima mums kendokoms, nes būtent kendo principai sako, „mylėti savo šalį ir visuomenę“. Tai tos pačios vertybės, kurias mes visuomet stengiamės perteikti mokyklos auklėtiniams, ir tai tos pačios tiesos, kuriomis Egidijus net ir nepraktikuodamas Kendo vadovaujasi savo gyvenime. Tad mums labai džiugu stebėti kiekvieną jo žingsnį, kuris veda vis arčiau prie užsibrėžtų tikslų, kai tas tikslas pagalba vaikams.
Kai sužinojome, jog Egidijus pristatinės naują gėrimą vaikams „Sel Dragoon“, nedvejodami sutikome prisidėti kuo galėdami, nes mūsų kelionė tai pirmiausia gražių darbų palaikymas. „Sel Dragoon“, tai kompotą primenantis vitaminais praturtintas gėrimas, kuris skirtingai nei kiti parduotuvėse siūlomi gėrimai yra be dažiklių, kvapiklių ir kitų nereikalingų priedų. Trečdalis sumos nuo kiekvieno parduoto šio gėrimo buteliuko pateks į dainininko vardo labdaros fondą. Egidijus su iš šio gėrimo pardavimų gaunamais pinigais nori įkurti vaikų ligų diagnostikos centrą-atrakcionų parką. „Vaikai bijo ligoninių, be to greita ir kokybiška privati diagnostika kainuoja brangiai. Mūsų tikslas – įkurti įstaigą, kur būtų galima ne tik nebrangiai, o gal ir nemokamai, atlikti vaikų ligų diagnostiką, bet ir suteikti vaikams galimybę nebijoti ligoninių ir daktarų“, – tai paties Egidijaus žodžiai. Mes savo ruožtu džiaugiamės, jog galėjome palaikyti Egidijų šio gėrimo pristatyme ir kartu supažindinti dalyvavusius svečius su Kendo. Į šį pristatymą vyko mūsų mokyklos kendokos Viltė, Kristupas ir Simonas. Jie aklai neseka žiniasklaidos naujienų ir nesidomi SEL grupės vokalisto gyvenimu, tad tai ką jie išsakė buvo būtent jų asmeninės mintys, kurias sukėlė pažintis su pačiu dainininku.

„Man Egidijaus „Dragoon“ gėrimas yra skanus. Man asmeniškai jo muzika nepatinka ir jos neklausau. Manau, kad jis dosnus ir nepasipūtęs.“ kendoka Simonas

„Egidijus Dragūnas yra naujas Lietuvos muzikos šaunuolis. Be to jis rūpinasi ne tik savimi bet ir savo gerbėjais. Jis ką tik išleido energetinį visiškai natūralų ir sveiką gėrimą, o tai šiais laikais yra reta. Be to 33 procentai nuo kiekvienos pakuotės jis skiria labdarai. Manau jis geranoriškas ir teisingas.“ kendoka Kristupas