Takuanos Soho knyga. Jei žmogus praktikuoja mokymą ir juda į nepajudinamą išmintį, jis sugrįžta į pradedančiojo lygį. Tam yra priežastis. Ir vėl, kalbame remdamiesi kovos meno pavyzdžiu. Pradedantysis nežino nieko nei apie savo stovėseną, nei apie kardo laikymą, tai jo protas niekur ir nesustoja. Jei vyras kerta jam kardu, jis atsako atakai tuščiomis mintimis, nes jų nėra. Kai jis mokosi įvairius dalykus ir daugybės būdų, kaip teisingai stovėti, kaip laikyti kardą ir kur padėti protą, jo protas sustoja daugybėje vietų. Jei dabar jis nori nukirsdinti priešininką, jam tai ypatingai sunku. Vėliau, einant laikui ir kartu su praktika kaupiantis patirčiai, nei stovėsena, nei kardo laikymas nebekliūva prote. Jo protas paprasčiausiai tampa toks koks buvo pradžioje, kai jis nežinojo nieko nei buvo ko nors išmokytas.
Čia galime matyti pavyzdį, kad pradžia yra tokia pat kaip ir pabaiga, kaip kad suskaičiavus nuo vieno iki dešimties, pirmas ir paskutinis skaičiai susigretina.
Kituose dalykuose, pavyzdžiui muzikinėje gamoje, kai judi nuo žemiausio garso iki paskutinio, aukščiausio, garso – žemiausias ir aukščiausias susigretina. Čia tekste buvo surašyti vardai dvylikos natų naudojamų Japonijoje ir Kinijoje. Kylant aukštyn jos yra: ičikotsu, tangin, hyōdžō, šōzetsu, šimomu, sodžō, fušō, tsukuseki, ban (dankei), banšiki, šinsen, kamimu. Algirdo Mikšio vertimas į lietuvių kalbą.
