Kalbiname Aleksandrą Prooksą, 2013 metų Rusijos kendo rinktinės narį. Aleksandras kartu su Kyumeikan mokyklos nariais turėjo bendrus užsiėmimus Kaune ir sutiko atsakyti į mūsų klausimus.
Taigi, kodėl kendo?
Pirmiausiai todėl, kad norėjau kažkuo užsiimti. Mano draugas Pavelas Nesterovas pakvietė eiti į pirmąją kendo treniruotę. Na aš nuėjau … ir pasilikau. Taip atsitiko ir su mano broliu Vitalijumi, papasakojau, išbandėme kartu ir praktikuojame šį kovos meną jau aštuntus metus drauge. Anksčiau su broliu mes daugiau nei septynerius metus lankėme šotokan karate, esu išbandęs ir dziudo, bet norėjosi kažko daugiau. Traukė darbas su ginklais, išbandėme fechtavimą, vėliau atradome kendo.
Koks ryšis tarp šių kovos menų?
Praktikuojant kendo, supratau tai ką man vaikystėje sakydavo karate treneris. Atgaminu po kruopelytę ir dėlioju kaip sudėtigiausią savo mozaiką. Tiesi linija, spaudimas, distancija, bendras požiūris į treniruotę bei darbas su partneriu poroje. Tai supratau tik lankant kendo treniruotes.
Daugelis kovos menus sulygina su agresija, bet aš niekada nesistengiau pakenkti žmogui, traumuoti jo, nors anksčiau ir svarbiausias uždavinys buvo laimėti bet kokia kaina. Dabar su patirtimi atsiranda kitas poreikis, suprasti žmogų, dirbti su juo bei keistis žiniomis. Taip pat svarbu atstovauti save patį, susikurti sunkumus ir įveikti juos.
Du metus gyvenai S. Peterburge, dirbai, treniravaisi, kuo ypatingi šie metai?
Dirbau kartu su žmonėmis, kurie savo laiką yra pašventę šiam kovos menui. Mano aplinkoje buvo žmonės, kurie turėjo ketvirtus danus, tai Aliona Ložkina, Aleksėjus Magnuševskis, Eugenijus Andrejevas, Viktoras Trofimovas, Konstantinas Žukovas. Galima drąsiai teigti, kad kendo S. Peterburge turi stiprią bazę. Didelė įtaka jaučiama ir iš Suomijos pusės. Miko Solonen ir Markus Frei yra peterburgiečių kuratoriai. Abu meistrai turi kendo septindo dano kvalifikacijas. Jautėsi kiekvieno patarimų ir palaikymo svarba. Ankstyvose praktikose rėmiausia savo ūgiu ir jėga, treniruodamasis S. Peterburge supratau kokia yra svarbi tiesi linija, lengvumas, greitas rankų darbas. Atsirado didesnis pasitikėjimas savimi kuris padėjo, rasti savo vietą Rusijos kendo rinktinėje bei laimėti “Riga Cup 2013 & Yumura Cup” Rygoje
Papasakok apie pasiruošimą 2013 m. Europos kendo čempionatui
Eugenijus Andrejevas buvo paskirtas vyriausiu rinktinės treneriu. Jis turėjo per pusę metų surinkti ir sustiprinti rinktinę. Buvo pritaikyta inovatyvi sistema suburti Rusijos kendo rinktinei. Vyriausias treneris surengė keturias stovyklas. Pasiruošime talkino Miko Solonenas Markus Frei, Andrėjus Solodovnikovas. Keturios atrankos padėjo suburti tvirtą kolektyvą. Laikas kartu stovyklose bei išvykose padėjo komandos nariams jausti vienas kito petį.
Moterų komanda čempionate išėjo pirmą kartą iš pogrupio, tai buvo Rusijos kendo istorijos didžiausias pasiekimas. Anksčiau tik Aliona Ložkina išeidavo iš pogrupio, o čia visa rinktinė. Jauniai išėjo prie apdovanojimų pakylos. Na o vyrų rinktinei reikėjo paplušėti. Pirmoje kovoje susitiko su Lenkijos komanda ir pralaimėjo, sekančiame susitikime laimėjome prieš Ukrainos atstovus, na o kovą pralaimėjome čempionato favoritams vengrams. Pralaimėjimą prilyginu laimėjimui, visi komandos nariai kovojo iki paskutinės sekundės, vengrams tikrai nebuvo lengva.
Užsiminei apie pergalę “Riga Cup 2013 & Yumura Cup”,turnyre, pasidalink ir įspūdžiais iš kartu praėjusio seminaro
Pats seminaras pasižymėjo didele dalyvių gaus. Galima buvo išvysti žmonių iš Latvijos, Rusijos, Lenkijos, Lietuvos, kiek mačiau, buvo net iš Turkijos . Mokytojai japonai nuoširdžiai perdavė informaciją visiems seminaro dalyviams. Mano akimis patirti didelė ir naudinga. Čia galėjau patikrinti savo žinias. Na o turnyras parodė, kad Baltijos šalių lygyje galiu parodyti gerą rezultatą. Man buvo netikėtumas, kad esu “Riga Cup 2013 & Yumura Cup”, turnyro nugalėtojas. Paskutiniame savo turnyre “Baltic Cup” Lenkijoje aš net neišėjau iš savo pogrupio. Mano turnyrinė patirtis tada nebuvo stabili, Aš per vėlai pradėjau dalyvauti ir tuo labiau laimėti kovas pirmaisiais savo “iponais”. Du – tris metus iš eilės treniruodavausi ir nieko nelaimėdavau. Bet įvyko lūžis ir pradėjau rinkti pergales. Supratau, kad nevalia nuleisti rankų. Gaila, kad nesutikau Rygos seminare Lietuvos rinktinės vaikinų su kuriais prieš keturis metus matėmės ir kovojome. Būtų labai įdomu susitikti kovos aikštelėje dabar.
Kuo motyvuoji save eidamas į kasdienines kendo treniruotes?
Pačioje pradžioje buvo nauja ir įdomu, bet kaip visada viskas praeina ir prasideda krizė. Mane nuo mano veiklos pradėjo pykinti, nenorėjau nieko daryti ir galvodavau kam man to reikia. Paskui perėjęs šį etapą supratau, kad tai mano gyvenimo dalis, atsirado būtinybė dienoje turėti kendo, kaip dantų valymą ar pusryčius, pietus ir vakarienę.
Būti treneriu, ar tai sunku?
Pirmiausiai esu instruktorius. Grįžęs į Kaliningradą kartu su broliu pradėjome treniruoti kartu.
Sunku? Manau, sunku mokinti žmones, kurie nenori nieko išmokti. Kartais paprasčiau atrodo mokinti fizinių dalykų. Man patinka stebėti, kai žmogus padaro daugiau ir geriau nei prieš vieną valandą. Metai praleisti S. Peterburge davė suprasti veiksmų laisvę.
Kartu praleidai dvi dienas su Kyumeikan mokyklos nariais, kokie įspūdžiai?
Man labai patiko visų nusiteikimas darbui bei poreikis žinioms. Ypač paliko įspūdį vaikų nusiteikimas, dvasia, judėjimas, entuziazmas. Taip yra ir techninių klaidų, bet tai daugiau standartiniai, prie kurių reikia padirbėti visiems, bet čia tik laiko klausimas. Jei sulyginti juos su vaikais iš S. Peterburgo, jie daro tas pačias klaidas. Gaila, kad nepamačiau visų kovoje su šarvais, bet pasikartosiu, čia tik laiko klausimas.
Na o kokie artimiausi planai?
Pirmasis planas pailsėti po čempionato įgyvendintas. Šiais metais daugiau laiko skirsiu poilsiui, per vasarą ketinu atgauti formą, sustiprinti savo esamą lygį ir planuosiu sekančius metus į priekį. Gali būti, kad laukia kelionė iki Japonijos. Na o Lietuvą aplankyti dar tikiuosi šiais metais.
Dėkojame už laiką pokalbiui,
Dėkoju už klausimus, kurie privertė į daugelį dalykų įsigilinti dar labiau.